Tai buvo taip seniai, maždaug prieš dvidešimt metų, kai dar buvau jauna, naivi ir patikli, bet toks įvykis išlieka atminty turbūt visą gyvenimą.
© Shutterstock nuotr.

Buvo graži vasaros diena, tokia tikra, kai apsirengi suknele trumpomis rankovėmis, nes iš tikrųjų šilta, ir savo berniuką, aprengtą šortukais, leidi smagiai kapstytis smėlio dėžėje. Kad sūneliui būtų smagiau su mašinėlėmis burgzti po smėlį, savo vaikui žaidimuose gelbėjau ir aš, nes tuomet ryte kitų vaikų dar nebuvo prisirinkę. (Šalia ant suoliuko sėdėjo tik bobulytės, smagiai švelnioje saulės atokaitoje besišnekučiuodamos).

Mums taip smagiai beleidžiant laiką su sūnum staiga širdį pervėrė siaubingas išgąstis – pajutau, kaip nuo piršto smėlin nuslydo vestuvinis žiedas! O varge! Ir kas dabar bus??? Išsiskirsiu su vyru??? Ir ką jam pasakysiu? Ir kaip viskas atrodys? Ar čia koks perspėjimas ar kitoks ženklas??? Smagiosios bobulytės ir trumpam nuščiuvo ir „paguodė“: „Nevark vaikeli, nieko nebus, smėlyje tikrai žiedo nerasi“.

Bet, aš jų neklausydama ir nelabai ką tegirdėdama ir bematydama aplink, kaip pamišusi knisau smėlio dėžę, kapsčiau, graibiau, čiupinėjau, sijojau pro pirštus, jau ne iš smagumo, o iš didžiulės baimės, kuri kaip reikiant buvo mane suėmusi. Atrodė, jei nerasiu, tikrai atsitiks kažkas baisaus. Bet... Dievai man buvo gailestingi – radau!!! Pati dar net negalėdama tuo patikėti (bobulytės taipogi kraipė galveles, stebėjosi, kaip čia man pasisekė), džiaugiausi vos ne iki ašarų – bėda mane aplenks.

Prietarai, išgirsti, perskaityti, ataidėję iš vaikystės, pasirodo, glūdi giliai mumyse ir tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis išneria į paviršių ir užvaldo mus.

Alma

**********

Papasakosiu ne kaip aš pamečiau vestuvinį žiedelį, o mano tėtis. Taigi...

Ši istorija galbūt pasirodys vieniems juokinga, kitiems – gal net truputį šlykštoka. Taigi, viskas nutiko taip... Mano tėtis jau nuo neatmenamų laikų yra medžiotojas, jau prieš susituokdamas su mama medžiojo ir susituokęs medžiojo ir dabar dar neapleidžia šio savo taip mylimo hobio.

O žiedelio pametimo istorija įvyko tada, kai aš buvau labai mažytė, o tėvai skaičiavo pirmąsias savo sutuoktuvių metines. Taigi, kaip ir kiekvieną dar tais laikais šaltą žiemos šeštadienio rytą, palikęs mamą ir mane miegančias, tėtis išsiruošė į medžioklę.

Medžioklė tąkart, pasakojo tėtis, buvo ypač sėkminga: tarp gausybės kitų medžiotojų laimikių, tėtis nušovė didžiulį briedį. Ir dabar man prieš akis iškyla ta įspūdinga nespalvota nuotrauka, kur tėtis su šypsena iki ausų, pusnuogis, palinkęs žiemą miške prie briedžio.

Tik ta šypsena ne dėl nušauto stambaus laimikio, bet todėl, kad rado savo vestuvinį žiedą! Nepatikėsit, kur jį sugebėjo pamesti! Ogi vidury miško ėmė skrosti briedį ir net nepastebėjo, kaip žiedas netikėtai tiesiog ėmė ir nuslydo nuo piršto.

Likusiems medžiotojams buvo ypatingai juokinga stebėti situaciją, kuomet tėtis visas stresuotas rausiasi briedžio viduriuose, stengdamasis rasti tą mažytį auksinį žiedelį. Čia panašiai kaip ieškoti adatos šieno kupetoje, na, bet viskas baigėsi laimingai, to įrodymas dabar jau stalčiuje saugiai daug metų gulintis žiedas ir nespalvota iškalbinga nuotrauka.

Lina S.

************

Siunčiu savo istoriją, kaip aš savo vestuvinį žiedą pamečiau. Tuo metu ir gal net iki šiol galvojau, kad čia man vienai žioplai taip nepasisekė. Jaučiausi labai kalta prieš save ir vyrą, kad nesugebėjau išsaugoti TOKIO TURTO. Bet, matyt, taip iš aukščiau duota buvo. Senolių posakiai byloja, kad pametus vestuvinį nieko gero šios šeimos nelaukia.

O visa istorija prasidėjo nuo to, kad norėdama būti gera ir pavyzdinga žmona (tiesą sakant, tokia ir buvau) trečią dieną po vestuvių ruošiau vyrui vakarienę ir plaunant indus žiedas man nuslydo į vandenį, kurį iš dubens aš išpyliau ant žolės. Atsitokėjau, aišku, labai greitai. Iš romantiškos vakarienės nieko neišėjo, abudu puolėme ieškoti žiedo kieme. Kad Jus matytumėte, kaip mes atrodėme iš šalies :-). Iššukavome visą žolę ten augančią, bet be pasekmių.

Iš pradžių sakėme užsakysime kitą žiedą. Vėliau dejavome, kaip čia padarius, kad pašventintas būtų. Kaip čia kunigo prašyt reikės „pakrapint“ vieną žiedą...

Laikas ėjo, o aš vis be žiedo buvau. O po trijų bendro gyvenimo metų mūsų keliai išsiskyrė. Išsiskyrėme ir atsiskyrėme viens nuo kito taip, kaip kadaise tas žiedas atsiskyrė nuo mano piršto. Ir nors skaičiaus TRYS nesureikšminu, bet esant galimybei jo vengiu.

Tikiuosi, visi praradę vestuvinius žiedus perskaitę mano istoriją nesutapatins jos su savo likimu. Visiems linkiu vis dėlto surasti savo pamestus žiedus, ir ne tik.

Regina F.

*************

Sveiki, ir aš turiu žiedo pametimo-atradimo istorija. Aš savo žiedą esu įpratusi prieš einant miegoti nusiimti. Taip buvo ir tą vakarą. Nusiėmiau, pasidėjau, o kitą rytą nebėr. Tuo metu dukrai buvo du metukai ir kaip visi vaikai mėgo vis ką nors išmesti į šiukšlių dėžę. Neradusi žiedo įprastoje vietoje, aš, žinoma, pagalvojau apie šiukšlių dėžę.

Paieškojau, bet nieko neradau. Praėjo trys dienos, žiedo vis dar nėr. Prisikaupė šiuklių kibiras, kurį išnešiau iškratyti į lauke stovintį konteinerį. Dažniausia metu šiukšles su maišeliu, tuo kartu iškračiau į vieną krūvelę. Statomės namą, tai vyras vis išmeta kokių statybinių atliekų. Ir tą vakarą prisirinko jų. Išnešė prikauptą maišą prie konteinerio, kad nesupiltų didelės krūvos, nusprendė konteineryje paskirstyti šiukšles tolygiau.

Taip bekrapštant kažkas sužvilgo, dėl viso pikto nusprendė pažiūrėti, kas tai. O ten gražiausiai įsitaisęs mano brangusis žiedelis. Kai atnešė ir man parodė, negalėjau patikėti, o tuo labiau kad rado šiukšlių konteineryje. Tikiu, kad iš aukščiau kažkas nenorėjo, jog dingtų šis žiedelis.

Neringa

**********

Tais metais vyras buvo užsienyje, o mes su dukra atostogavome Neringoje. Pasitaikė puikus oras, tad daugiausiai laiko ir praleisdavom paplūdimyje. Likus porai dienų iki atostogų pabaigos pasisekė kratant smėlį nuo patiesalo kartu nukratyt ir žiedą nuo piršto, matyt, rankos buvo slidžios nuo tepto kremo.

Apsižiūrėjau, kad lyg ir svorio pirštams trūksta, tik grįžus į kambarį. Neabejojau, kur jį pamečiau, tad su dukra patraukėm atgal prie jūros – perkasiau gerą arą smėlio, keliais skersai – išilgai išmatavau visą plotą... Nieko. Bandžiau save raminti ir guosti, kad tai tik daiktas, bet buvo taip gaila pagal užsakymą daryto gražaus papuošalo, o dar ir anyta prietarus apie blogus ženklus priminė...

Mano tuomet dar šešiametė dukra mane nuoširdžiai užjautė, bet paliko mane liūdėti ir nubėgo lauke pažaisti su vaikais. Daugiausia su vienos man palankios profesijos atstovų vaikais. Ehe... Galvoje sukirbėjo planas. Kitą dieną jau jau turėjau metalo ieškiklį. Tikėjausi gana gremėzdiško aparato, panašaus į kabinamą ant peties žoliapjovę, bet rankose laikiau rankeną su kokių 10-15 cm skersmens žiedu.

Pagalvojau, kad tai gana beviltiškas reikalas, o ir prietaiso savininkai juokavo, kad tikriausiai naktinis lietus suplakė smėlį arba pati kasinėdama dar labiau užverčiau savo žiedelį. Ooo kaip įdėmiai mano užsiėmimą stebėjo buvusieji paplūdimyje.

Ir kaip nuo „įdomu – smalsu“ iki „nusibodo – beviltiška“ keitėsi nuotaikos. Bet pastangos pasiteisino! Dėkui švariam smėliui, mažai atostogautojų koncentracijai, sau (už gerai įsidėmėtą vietą bei atkaklumą) ir, žinoma, „tinkamų“ profesijų draugams – visa tai leido šiandien dar kartą prisiminti šitą vestuvinio žiedo trilerį.

Eglė

********

Man su vestuviniu žiedu nutiko taip: mūsų vestuvės buvo visai neseniai, liepos 27 d., ir po poros savaičių, kai mes susituokėme, vieną rytą besiruošdama į darbą pajutau, kad ant piršto nėra žiedelio. Labai išsigandau ir prisiminiau, kad kai vakare gamindama vakarienę, minkydama tešlą, jį nusiėmiau ir pasidėjau ant lentynėlės, kad jis man neapsiveltų.

Iškart nulėkiau į virtuve jo pasiimti, pasižiūriu, o jo ten nėra. Iškilnojau viską, kas buvo padėta aplinkui, niekur neradau. Tada nulėkiau vyro paklausti, gal matė, jis teigė nieko nežinąs, tada vėl į virtuvę, o laikas spaudė, nes buvo metas išeit į darbą.

Jau net pasiryžau išversti visą šiukšlių dėžę, kai priėjo vyras, apkabino ir pasakė: aš jį paėmiau ir padėjau saugesnėje vietoje, kad nepasimestų. Tuo momentu ir labai apsidžiaugiau jį atgavus, ir
pyktelėjau, kad iškart nepadavė.

Neringa S.

***********

Istorijų, kaip buvo pamestas vestuvinis žiedas, yra pačių įvairiausių, kaip ir jų pabaigų. Ar jums yra tekę prarasti vestuvinį žiedą? Kaip? Ar jis atsirado?

DALYVAUKITE konkurse, papasakokite savo istoriją (publikuojamos TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS parašytos istorijos) mums ir gaukite dovanų 150 Lt vertės SOTHYS čekį, kurį galėsite išleisti grožio priemonėms ar procedūrai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (48)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (46)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (3)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (38)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (100)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (100)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1139)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (56)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (89)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (5)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...