Kelias tolimas, tai dairytis pro automobilio langus laiko užteko. Štai rugių lauke rugiagėlės mėlynuoja. Sustokime, nes mamai labai patinka laukinės gėlės. Įbridau į gilų lauką, priskyniau gražių gėlių.
Svečiuose linksma, tuo labiau kad turime ką sveikinti... Vakare pasigedau žiedo. Kur jis? Kriauklėje, kur ploviau indus? Nėra. Šiukšlių dėžėje, kur pyliau atliekas? Nėra. Nuslydo nuo piršto ir įkrito į klozetą? Nėra. Tai kur jis? Gal lauko pievutėje, kur po linksmybių vaikščiojome? Va čia tai prasidėjo tikrosios Joninės. Žiedo ieškojimas. Skersai išilgai visą kiemą. Kiekvienas kurmiarausis išniukštinėtas. Kiekviena plytelė apžiūrinėta. Nėra. Ką daryti? Kur dar ieškoti? Reiks atsisveikinti su žiedu, dar ne bet kokiu, o mamos perduotu man.
Gaila žiedo, bet namo reikia grįžti. Sėdime, šnekučiuojamės, kada reiktų pajudėti. Siūlau grįžti anksčiau. Žiedo rugių lauke tai tikrai nerasime, kur jis galėjo nukristi, bet namuose pasodintus gėlių kupstelius tai tikrai išrausiu ir perkratysiu visas žemes su šaknimis. Gal užkasiau.
„Kokį žiedą? – išgirdome. – Ar tas, kur prausykloje prie veidrodžio?“ Sesers sūnus Jonas tikrai nustebino. Dvi dienas ieškome žiedo, o jis tyli. Atsibudo.
„Aš maniau, kad tai mamos žiedas, nors ir ne toks,“ – pasiteisino sūnėnas.
Valio. Linksmi nuotykiai ir linksmos Joninės. Dar šito niekada nebuvo.
Jums pasakojo Ina
********
Papasakota istorija nutiko ne man ir labai seniai... Tai buvo ypatingas mano senelių gyvenimo įvykis - kurie dar kartą parodė, kad jie yra vienas kitam skirti.
Mano senelis kolūkio laikais buvo kolūkio pirmininkas, tačiau ir namie nemažai laiko praleisdavo prie ūkio. Šienapjūtės metu ir jam teko prikibti prie darbininkų, krovė šieną. Vakare grįžęs namo pamatė, kad nebeturi žiedo - pametė. Jie nesureikšmino to dalyko, ir greitai pamiršo tą pamestąjį žiedą.
Praėjo keli mėnesiai... Tuo šienu buvo maitinamos karvutės, o mėšlu (į kurį įeina karvių išmatos) buvo tręšiamos dirvos, kad derlius būtų geresnis.
Kažkoks mistinis įvykis nutiko. Močiutė ravėjo daržą ir rado... savo mylimojo vyro žiedą. Visi dievagojosi, kaip taip gyvenime nenutinka. Bet ko tik šiam pasaulyje nebūna.
Šią istoriją man močiutė pasakoja labai dažnai, vis pamiršdama, kad aš jau ją žinau. Ir būna gyvenime stebuklų, ir yra kažkokia telepatija, kuri mus suveda. Iki pat šiol jie gyvena kartu ir neseniai šventė auksines vestuves.
Štai tokia mano senelių istorija.
Kotryna M.
*************
Noriu papasakoti trumpą istoriją, kaip mano vyras pametė vestuvinį žiedą ir kaip mes nesėkmingai jo ieškojome. Dabar galiu iš to pasijuokti, tačiau tada tik liūdesys ėmė, esu sentimentali...
Buvo praėję vos metai nuo mūsų vestuvių. Sako, vyrai po vestuvių pastambėja, manasis šiai taisyklei nepakluso, ir šiek tiek svorio prarado. Atitinkamai ir pirštai „sukūdo“. Vestuviniam žiedui ėmus smukti, vis dažniau jį pasidėdavo ant spintelės. Vis kalbėjom, nešam siaurinti, nešam, tačiau taip ir neprisiruošėm...
Buvo vasario mėnuo, žiema, mano brolio sūnaus krikštynos. Vyras nutarė krikštynoms užsimauti kad ir per didelį žiedą (dar ims visi maniškiai klausinėti, kodėl nenešioji, gal jau skiriatės ir pan.). Vėlai vakare grįžtant iš krikštynų, pakelėje pamatėme sniege įstrigusį automobilį.
Sustojome, vyrai šoko padėti nelaimėliams. Bestumiant automobilį mano vyrui nuo pirštų nusmuko žiedas. Klausiate, iš kur mes žinome, jog tada? Vyras sakė, kad automobilyje dar prieš valandėlę ant piršto žiedą sukiojo. Pasakoju Jums tai, lyg pati visa tai būčiau mačiusi. Tačiau tuomet apie pamestą žiedą aš nieko nežinojau.
Praėjo gal kokie penki mėnesiai... Atsitiktinai žvilgtelėjusį į ant sekcijos padėtos skrynelės vidų neradau vyro žiedo. Paklausiau jo, kur jis žiedą padėjo. „Pamečiau“, - atsakė. Nepatikėjau... Tik tada jis man papasakojo to vakaro istoriją. Sakė, nedrįso sakyti anksčiau, bijojo, kad supyksiu. Buvo galvojęs nusipirkti kitą ir nunešti išgraviruoti, kad nepastebėčiau (mūsų žiedai buvo su mūsų abiejų graviruotais vardais).
Tačiau nenusipirko, nes pagalvojo, kad nuo manęs to vis tiek nenuslėps, be to, nežinojo, pas kokį graverį buvo nešti žiedai (skirsis raštas).
Kai išgirdau, kad žiedas pamestas, apsiverkiau. Man taip liūdna buvo, kad jis kažkur pamestas, laukuose, apžėlęs žole... Ėmiau galvoti, gal tai kažką negero reiškia mūsų santuokai.
Tada man šovė mintis ieškoti to žiedo. Išsinuomojom metalo detektorių ir praėjom pakele apie kilometrą... Visko radom: šovinių gilzių, metalinių kamštukų, karvių grandinių žiedų... Bet vestuvinio žiedo nebuvo... Visa tai nebūtų taip įdomu, jei ne faktas, kad gyvename Klaipėdoj, detektorių nuomojomės iš Vilniaus, o žiedo ieškojome Šiaulių rajone.
Šios istorijos pabaiga: vyras nusipirko naują auksinį žiedą, vis dar neišgraviravom, nepašventinom, nors nuo to įvykio praėjo dveji su puse metų. Žmonės, vertinantys santuoką bažnyčioje (bažnyčioje tuokėmės ir mes), pasakys, na, ir katalikai, žiedus išmėtė, nusipirko pakaitalą, net nepašventino. Žmonės, kuriems žiedas tik materialus daikčiukas, sakys, na, ir kvailiai, nuomotis metalo detektorių iš kito miesto, ieškoti adatos šieno kupetoje, juk svarbiausia - geri santykiai šeimoje...
Pritarsiu ir tiems, ir tiems:)
Nijolė
********
Sveiki, radau konkursą tokia tema ir kaip tyčia turiu dar nelabai seną (viskas vyko prieš porą metų) savo istoriją - teko ir man patirti tą baisų jausmą, kai netenki savo santuokos simbolio... Beje, ir įvyko viskas nepraėjus net pusmečiui nuo vestuvių, todėl labai dėl to išgyvenau.
O viskas buvo taip: vieną žiemą išsiruošėme su draugais į vieno iš jų sodybą pačiuožinėti nuo kalno. Čiuožti su „pašikniukais“ ar rogutėmis mums greitai atsibodo, todėl paįvairinom dienelę čiuožimu ant... automobilio kapoto...
Po vieno iš tokių nusileidimų visi buvom panašūs į sniego žmones, todėl teko nemažai pasipurtyti ir pakratyti visas kūno dalis, kol išbyrėjo visas sniegas. Kaip supratote, pasipurčiau taip, kad ant mano rankos nebeliko mano vestuvinio žiedo.
Surasti sniege, aišku, niekaip nepavyko, tačiau tokioje situacijoje negalėjau nuleisti rankų ir sumąsčiau, kad, sulaukus, kol nutirps sniegas, surinksiu komandą su metalo ieškikliais ir trūks plyš rasiu savo žiedą.
Beveik niekas netikėjo mano planu, bet vis tiek sutiko važiuoti į pavasarinę „talką“. Kaip tik pavyko surasti pažįstamą, kurio hobis - metalo paieškos. Taigi, vieną gražią ankstyvo pavasario dieną surinkome spalvingą ir nemažą kompaniją, pasiėmėme keletą metalo ieškiklių, nuvykom prie to paties kalno ir po gana neilgos paieškos suradom mano turtą. Džiaugiaus kaip vaikas... Nerealu!
Agnė P.
***********
Istorijų, kaip buvo pamestas vestuvinis žiedas, yra pačių įvairiausių, kaip ir jų pabaigų. Ar jums yra tekę prarasti vestuvinį žiedą? Kaip? Ar jis atsirado?
DALYVAUKITE konkurse, papasakokite savo istoriją mums ir gaukite dovanų 150 Lt vertės SOTHYS čekį, kurį galėsite išleisti grožio priemonėms ar procedūrai.
