Tauragiškio verslas – įvairiapusis
Miško savininkas taip pat prekiauja naudotų lengvųjų ir krovininių automobilių dalimis, užsiima statybomis, yra turizmo organizatorius. Antano pomėgiams apibūdinti geriausiai tinka žodis „ekstremalu“. Tai žmogus, neieškantis lengvų kelių – nesvarbu, ar kalbėtume apie verslą, ar apie laisvalaikio leidimą.
A. Venckus ne tik Tauragės rajone rengia bekelės varžybas, bet ir su kitais sportininkais visureigiu yra įveikęs pelkes prie Ladogos ežero Rusijoje, Sacharos dykumą Afrikoje ir kitas žmonių nepaliestas vietas įvairiose pasaulio šalyse.
Svajonė pildėsi ne iš karto
Į privačią miškininkystę Antaną prieš beveik dešimtmetį atvedė nuotykių parko idėja. „Norėjau įsteigti parką ir pradėjau dairytis miškingo ploto. 2006 m. įsigijau valdą, kuri buvo visiškai užpelkėjusi. Pagal gruntą mačiau, kad taip atsitiko dėl užneštų melioracijos griovių, nes augo dideli, stori medžiai, ir žinojau, kad mišką bus įmanoma nusausinti“, - pradžią prisimena pašnekovas.
Tiesa, kelerius metus šis pelkėtas miškas buvo naudojamas bekelės varžyboms organizuoti. „Su visureigiais skandinomės po pelkes. Jau penkiolika metų dalyvauju tokiose varžybose, šioje dumblynėje trejus metus buvo rengiamas net Europos čempionatas“, – sako Antanas.
Svajonė apie nuotykių parką pildėsi ne iš karto. Laiko idėjai įgyvendinti prireikė tik todėl, kad užtruko formato paieškos. Kadangi miškas šalia miesto, todėl iš pradžioje verslininkas galvojo ketino ją jį pritaikyti, kad būtų galima važinėtis visureigiais. Tačiau, jo žodžiais, tokią pramogą gali organizuoti vieną – dvi dienas per metus, o norėjosi, kad parkas veiktų kasdien ir būtų naudingas visuomenei. Taip ir subrendo mintis valdą nusausinti, įrengti infrastruktūrą taip, kad būtų galima pasivaikščioti ne tik ant žemės, bet ir medžiuose.
Nuo 2010 m. visuomenei atvirame Taurų parke iškasti tvenkiniai, žvyru išpilti miško keliukai, sutvarkyti vandens kanalai, pastatyti gražūs dekoratyviniai tilteliai, įrengtos pavėsinės, sūpynės, įvairūs lauko atrakcionai vaikams. Aplinką puošia teminės medžio skulptūros, kurias specialiai šiam parkui išdrožė vietos meistrai. Gamtos mylėtojams akis paganyti parke gausu pačios įvairiausios augmenijos, ne ką mažesnė ir gyvūnų įvairovė. Apie juos paskaityti ir daugiau sužinoti galima parke įrengtuose informaciniuose stenduose. Aktyvaus poilsio mėgėjus nuotykių parke išbandyti drąsą, jėgas ir ištvermę kviečia penkios įvairaus sudėtingumo trasos. Bendras jų ilgis beveik 2 km, trasos pakibusios 2–16 m aukštyje, jose išdėstytos net 74 rungtys.
Taurų parke, be nuotykių medžiuose, - yra ir kitų pramogų: lipimo kalnas, šaudymas iš lanko, tiras, oro pagalvė, labirintas, o žiemą veikia slidžių nuomos punktas ir slidinėjimo trasa.
Viešbutis be žvaigždučių
Vis populiarėja ir pirmasis Lietuvoje viešbutis-namelis- medyje, prieš trejus metus įrengtas šiame parke. Šiltą vasaros naktį miegoti ar skaičiuoti žvaigždes gali iki 10-ies lankytojų. Tiesa, visi viešbučiui privalomi patogumai įrengti administraciniame pastate, į kurį patenkama ne įprastu liftu ar laiptais, o - „orinėmis“ - kopėčiomis.
„Tik įrengus namelius medžiuose, žmonės į juos žiūrėjo atsargiai, dažniau fantazuodavo, kad būtų įdomu pernakvoti ir tuo viskas užsibaigdavo. Pernai atsirado ne vienas klientas, norintis pernakvoti unikaliame, medyje įrengtame namelyje. Šiemet nameliai užimti vos ne kas savaitę“,– džiaugiasi tauragiškis.
Juose dažniausiai apsigyvena jau parke lankęsi žmonės ir vėl besiilgintys ekstremalių išgyvenimų ir pramogų. - Juk norint patekti į namelį, jau reikia turėti šiek tiek laipiojimo patirties, nebijoti aukščio. Nepratusiems net įlipti į juos atrodo baisu, mat būstai įrengti 10 metrų aukštyje. „Tie, kurie palaipioja kurioje nors iš penkių trasų, supranta, kad toks aukštis yra saugus. Žmonės dar aukščiau pakelia savo drąsos kartelę, išplečia galimybių ribas, patiria egzotikos“, – sako Taurų parko savininkas.
Žvilgsnis į praeitį
Tiems, kurie nemėgsta laisvalaikio leisti aktyviai, tauragiškis siūlo galimybę prisiliesti prie istorijos. „Mūsų tikslas – sudominti kuo daugiau žmonių, įtikti kuo įvairesnio skonio publikai, kad lankytojai išeitų pamatę kažką naujo, užkrėstų smalsumu kitus ir patys vėl sugrįžtų. Turime ir istorinį aspektą – XI–XII a. piliakalnį. Tai mūsų protėvių praeitis, bandome žmonėms priminti, kaip jie gyveno, kokius buvo įrengę gynybinius objektus“, – prieš metus atidarytą dar vieną objektą apibūdina A. Venckus.
XI–XII a. Tauragės apskrityje, stiprioje gynybos nuo kryžiuočių puolimo zonoje, buvo net keturiolika piliakalnių. Ant supilto piliakalnio savininkas atstatė medinės pilies įtvirtinimus, šiuo metu rengia to laikotarpio muziejų po žeme, kurio eksponatai įdomūs ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Pravėrus gynybinių įtvirtinimų vartus galima išvysti masyvius puodus, kuriuose viduramžiais kovotojai virdavo dervą ar kaitindavo vandenį ir pildavo jį ant puolančiųjų. Gynybai praversdavo ir didžiuliai rąstai, kuriuos gyventojai ritindavo besiartinančių priešų link. Pilies įtvirtinimus puošia keturi bokštai, kuriuose budėdavo sargybiniai. Pastebėję priešus, jie uždegdavo signalinius laužus ir įspėdavo apie besiartinantį pavojų. Pilies centre atkurtas akmeninis aukuras, ant kurio senovėje kriviai aukodavo aukas.
Rankos savininkui nebesvyra
Europos Sąjungos ir privačiomis lėšomis įrengtas Taurų parkas visuomenei vartus atvėrė 2010-aisias. Kiekvienais metais jo savininkas gali vis labiau pasidžiaugti lankytojų požiūriu į gamtą ir privačią nuosavybę.
„Pirmaisiais metais man jau rankos praktiškai buvo nusvirusios – apsilankiusiųjų veiksmams įvardinti buvo galima drąsiai vartoti žodį „vandalizmas“. Aš nė nekalbu apie kalnus paliktų šiukšlių, subraižytus lauko baldus, suolelius. Tačiau kiekvienais metais padėtis gerėja, jau nebemėtomos atliekos ir šiukšlės ten, kur užkandžiaujama, nebelaužomi suoleliai ir pavėsinės. Aišku, retas išsiveža tai, kas atliko po iškylos gamtoje, tačiau bent jau nepatingi nunešti iki šiukšliadėžės ar konteinerio“, – pastebi A. Venckus.
Nuo pat parko įkūrimo čia švenčiamos Tauragės miesto Joninės. Ir pagal jas galima spręsti apie žmonių sąmoningumo kilimą. Pirmaisiais metais teko iškuopti ir išgabenti kelias tonas šiukšlių, o šiemet šventėms praūžus, anot pašnekovo, - vaizdelis buvo kultūringas.
„Dabar jau rankos nebesvyra. Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti - tai, ko siekiau, kad Taurų parką pamėgo ir jame lankosi vis daugiau žmonių. Toks ir buvo tikslas – kad žmonės turėtų, kur atvykti, ramiai ar ekstremaliai praleisti laisvalaikį“, – teigia tauragiškis.
Savininkui nelengva įvardyti tikslų Taurų parko lankytojų skaičių, mat skaičiuojami tik tie, kurie įsigyja mokamą paslaugą. „Deklaruojame, kad per metus apsilanko apie 30 tūkst. žmonių iš įvairių šalies vietų. O norintys tiesiog pasigėrėti parku, pasivaikščioti miško takeliais, pasidžiaugti gamta priimami be jokio atlygio“, – sako Antanas.
Nesigaili nepasirinkęs tradicinio kelio
A. Venckus nesigaili nepasukęs tradiciniu keliu: sodinti, ugdyti, prižiūrėti, iškirsti ir parduoti mišką. „Suprantu, kad būtų užtekę per metus kelias dienas pagenėti, sutvarkyti. Darbo parke apsčiai visus metus, šešis - septynis mėnesius vyksta nuolatinė priežiūra, vienas žmogus vos spėja šienauti beveik 20 ha plotą. Jei nepjausi žolės, tuoj atsiras erkių. Į išvalytus kanalus prileidome nemažai žuvų – uodų pastebimai sumažėjo, o šiemet jie visiškai nekankina lankytojų“, – pastebi savininkas.
Pasak pašnekovo, jo miškas Tauragės pašonėje įvairus: dominuoja ąžuolai, yra pušų, nemaža dalis dar ir dabar užpelkėjusi, tuose trijuose 3 ha auga juodalksniai. Ją Antanas taip pat ketina ateityje sausinti ir įrengti daugiau takų bei lankomų objektų.
„Juodalksnynas – labai žemoje vietoje, dar neužtenka drąsos kažko daugiau imtis, nėra kur nuleisti vandenį, todėl kol kas ir liks pelkėtu mišku. Yra žmonių, kuriems norisi įvairovės, kai kurie jų noriai renkasi ramų pavėsį pasivaikščioti. Juodalksnyne taip pat įrengti stendai , aprašyti medžiai, esantys šioje parko atkarpoje“, – vardija A. Venckus.
