Pas Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos narę Danguolę Ursas pateko būdamas maždaug keturių mėnesių, o dabar jam – aštuoni mėnesiai.
„Jo mamą tiesiog sumedžiojo, o lapiukus žmonės pastebėjo sodyboje, malkinėje. Iš pradžių jie pakliuvo pas globėją Astą, o vėliau Ursas pateko pas mane“, – pasakoja Danguolė.
Voljere gyvenantį lapiuką pastebėti nelengva, nes jis nekiša nosies iš savo būdos, jei kieme yra kitų, nei šeimininkė, žmonių.
„Kartais išeiname pasivaikščioti su Ursu už pavadėlio, bet tik tada, kai nėra svetimų žmonių, kai niekas netrikdo ir yra visiška ramybė“, – atskleidžia Danguolė.
Anot lapiuko globėjos, jei kas nors atvažiuoja į kiemą ir ji su lapiuku būna nors ir už 40 m, Ursas tą puikiausiai jaučia: „Tada baigiasi mūsų pasivaikščiojimas, baigiasi noras būti pievoje ir greitai grįžtam į voljerą.“
