Šakių rajone, Lukšiuose, gyvenantis 61 metų verslininkas
J. Dainelis Tolimųjų Rytų Kamčiatkos, Magadano, Čiukotkos kraštuose medžiojo jau septynis kartus. Paskutinįjį – ne taip seniai, žiemą.
„Lig tol ten medžiojau tik rudenį, pavasarį“, – pasakojimą apie žiemiškąją medžioklę toli toli nuo gimtinės, šįkart Magadano srityje, pradeda patyręs medžiotojas J. Dainelis.
Tasai patyrimas skaičiuojamas nuo 1966 m., kai medžiotojo bilietą gavo, ir vis turtinamas išsikeliant aukštesnę kartelę. Žiemiškose Magadano platybėse lukšietis medžiotojo patyrimą turtino įveikdamas gilesnes nei metro pusnis bei paskui snieginį aviną uolomis ropšdamasis keturiomis, t. y. kojomis ir rankomis.
Jiems lietuviai – medžioklės meistrai
Sėdi Maskvoje į lėktuvą, aštuonios valandos skrydžio nenusileidžiant – ir Magadane – Magadano srities – vienos iš Rusijos Tolimųjų Rytų apygardos sudėtinių dalių – administraciniame centre.
Medžioklės plotai – už 200-300 kilometrų. „Juos pasiekėme sniego motociklais. Prikabintose nartose vežėmės maistą, benziną (iš viso sukorėme 600 kilometrų), ginklus, 700 vatų galingumo elektros stotį, „buržuiką“, palapinę, miegmaišius, galingus fenus motorams po nakties pašildyti, bet jų neprireikė, kitą mantą. Važiavome užšalusių upių vagomis, beje, šalia telkšant pragraužų vandeniui“, – įspūdžiais dalijasi J. Dainelis, tąkart medžiojęs su trimis magadaniečiais, vienas jų – Aleksandras Klecinas.
„Jis Tolimuosiuose Rytuose užsieniečiams rengia komercines meškų medžiokles. Žinoma, tąsyk medžiojome ne meškas – juk miega. Be to, medžioklė buvo ne komercinė, o bičiuliška – į ją Aleksandras mane pakvietė kaip draugą“, – aiškina J. Dainelis. Paklaustas, kodėl būtent jį Aleksandras pakvietė, o ne kokį vokietį, amerikietį, tęsia: „Tenykščiai medžiotojai labai vertina kolegas lietuvius. Jie sako, jog geriau medžioklę organizuoti už minimalų atlygį, bet su normaliais medžiotojais. Amerikiečių medžiotojų jie vengia kaip ištižusių, o vokiečių – kaip priekabių. Vokiečiai – pasaulyje pripažinti medžiotojai, tačiau medžioklei pasibaigus organizatoriams nuolat dėl ko nors priekaištauja. O lietuvių ir rusų medžiotojai, matyt, panašaus mentaliteto, todėl gerai sutariame, be to, nėra kalbos barjero.“
Medžiotojai, sauskelnės ir medžioklės pakopos
Mintį apie amerikiečių medžiotojų ištižimą pašnekovas plėtoja taip: „Atsiprašau amerikie-čių – ne vienas garsėja darbštumu, išradimais, tačiau dauguma – labai išlepę, tingūs. Medžioklės organizatoriai turi apie juos šokinėti kaip apie vaikus viską ant lėkštutės padėję... Bičiuliai magadaniečiai pasakojo, jog amerikiečiai medžiotojai atgrasūs vien tuo, kad miega su sauskelnėmis, kad nereikėtų naktį atsikėlus eiti į lauką... Koks tu vyras, jei su sauskelnėmis?!. Arba reikia į kalną kopti 800 metrų: vos kelis metrus nuėjo ir šaukia: „Pavargau – sustokim pailsėti!“ Pailsėjo, vėl žingsnį kitą žengė – ir vėl ilsisi, pagaliau pareiškia: „Nereikia man to žvėries! Tu nušauk ir sakyk, jog aš nušoviau.“
Pasak J. Dainelio, medžioklė Tolimuosiuose Rytuose keliskart sunkesnė nei Lietuvoje ar Afrikoje, tuo jį, seną medžioklės vilką, ir vilioja. „Tai aukštesnė medžioklės pakopa. Iki jos reikia subręsti – sukaupti atitinkamą patirtį. Medžioklė Tolimuosiuose Rytuose – iššūkis, su kuriuo susidorojęs patobulėji. Lietuvoje medžiotojo aukščiausias laiptelis – sumedžioti vilką... “
Ten lokiai ir briedžiai didžiausi
Kokie Tolimųjų Rytų gyvūnai ir kokiomis aplinkybėmis sumedžioti gali kilstelti medžiotoją ant aukštesnių meistrystės pakopų?
Į šį klausimą pašnekovas atsako paminėjęs kitą aplinkybę, kuri verčia jį kelis tūkstančius kilometrų belstis iki Tolimųjų Rytų: „Trofėjai, pirmiausia meškos.“ Argi meškų nėra arčiau Lietuvos, pavyzdžiui, Sibire?
„Sibire ir rudieji lokiai, ir briedžiai mažesni nei Tolimuosiuose Rytuose, kur daug atšiauresnė gamta. Matyt, lemia natūrali atranka – kuo atšiauresnės gamtinės sąlygos, tuo gyvūnas stipresnis, didesnis“, – svarsto J. Dainelis, pabrėždamas, jog didžiausi rudieji lokiai gyvena Tolimuosiuose Rytuose. Jo namų 156 kv. m ploto trofėjų menėje – 10 tokių lokių.
„Medžioklė Tolimuose Rytuose – tai tikra medžioklė, nes sunki, o žvėris, kaip priešininkas, vertas pastangų!“ – teigia pašnekovas.
Pastarojoje – žieminėje ir labai tolimoje – jo medžioklėje iššūkis buvo snieginiai avinai. Jų įspūdingų ragų, kaip trofėjų, iš kitur taip pat neparsiveši. Snieginių avinų karalystė – Tolimieji Rytai, tiksliau – šio krašto tundrėtų platybių uolos. Stovi snieginis avinas ant uolos atbrailos kaip karalius ir tarsi erzina: „Šauk, bet kas iš to – nugarmėsiu į prarają. Ar paimsi iš ten mano karūną?!“
Snieginių avinų egzaminą išlaikė
„Snieginius avinus medžiojome prie Ochotsko jūros, kur jie minta iki samanų prisikasę. Planavome juos medžioti 2-3 dienas, paskui leistis už šimto kilometrų į lygesnes vietas tykoti šiaurinių elnių. Tačiau su avinais sugaišome visą medžioklės laiką – 10 dienų, nes pasitaikė prastas oras. Buvo atšilę ir pūtė labai stiprus vėjas. Todėl į kalnus paskui snieginius avinus teko ropštis keturiomis – kojomis ir rankomis, baiminantis, kad nenupūstų. Avinai tokiomis pavojingomis uolų atbrailomis žengia, kad žiauru žiūrėti. Meškoms ir vilkams jos neįveikiamos. Kur kalnai, uolos, vilkams nėra ką veikti...…
Ten kai atšąla, vėjas nurimsta. Deja, papuolė kitoks oras…“, – medžioklės plano korekcijas prisimena Juozas, tąkart nušovęs du snieginius avinus. Ką daręs, kai avinas stovėjo ant atbrailos ties bedugne, tarsi leisdamas nukauti? „Šoviau po kojomis, kad trauktųsi į lygesnę vietą. Kuo sunkiau nušauti žvėrį, tuo įdomiau. Dažnas trofėjas grąžina medžioklės įspūdžius...“ – aiškina Juozas. Tąkart jis sumedžiojo ir kurtinį. Kaip? „Motociklų triukšmo pabaidytas paukštis pakyla iš sniego ir nutupia į medį. Šauni... Šiaip nė nepastebėtum į sniegą įsiraususio kurtinio – baltas kupstas, ir tiek. Lietuvoje kurtiniai baigia išnykti, nes kiaušinius deda ant žemės, o juos suėda šernai – per daug jų privisę, taip pat mangutai, lapės“, – pastebi pašnekovas. Jis pirmojoje savo žieminėje Tolimųjų Rytų medžioklėje įgijo ir kitokių įgū-
džių – išmoko sniego motociklą sustabdyti ten, kur išlipus negresia pavojus iki juosmens prasmegti į pusnį ir ilgai nugara plaktis, kol duobė praplatės, kad galėtų iš jos išlipti.
Tikra gamta, tikras skonis
„Tikra, laukinė gamta, kai važiuoji šimtus kilometrų – ir jokio žmogaus!.. Per dieną jūra patvinsta ir atslūgsta, palikdama krante keturių metrų aukščio ledo luitus!.. O kalnų upelių vandens gardumas – geri ir mėgaujiesi!.. Ten viskas skanu: paragavai žuvies, mėsos – viskas tikra!.. Lašišos, upėtakiai – fantastiškai skanūs ir kepti, ir virti, ir jų drožlės – „straganina“, kai sušalę drožiami ir valgomi, pirštais nardinami į prieskonius! Lydeka pas juos – šunų maistas. Tenykščiai žmonės valgo tik lydekų papilves. Lietuvoje sugauti 15 kg lydeką – rožinė svajonė. Ten neištrauksi mažesnės!
Spiningai lūžta lydekas traukiant – tiesiog meškerioji valu: kai užkimba, vynioji ant rankos ir trauki... Lašišų gausybė rudenį, kai neršia, – net upelį užtvenkia!.. Aleksandras sakė matęs 17 meškų prie tokio vaišių stalo! Nepakartojamas įspūdis.. . Kai lašišos išneršia, žūva. Jų kaulais nusėti upelių krantai. Mačiau...“ – medžioklių įvairiais metų laikais Tolimuosiuose Rytuose palaimą vardija J. Dainelis. Bene didžiausia palaima – bičiuliška, kai su tenykščiais medžiotojais kalbiesi įvairiomis temomis, o jie stebisi lietuviška duona – geriausiomis, jų nuomone, lauktuvėmis, sakydami: „Ir kaip jums pavyksta tokią gardžią iškepti?!“
Pokalbiai vyksta sutemus palapinėje arba geologų, medžiotojų nameliuose, užsikūrus „buržuiką“, pasišvietus mobiliosios elektrinės lempute. Palieki minėtuosius namelius – malkų priskaldyk, maisto, degtukų palik – visa tai tam, kuris užklys čia po tavęs. Tokia nerašyta medžiotojų taisyklė.
Kur mieliausia Juozui medžioti? „Miela visur, kur takus nusimini, – vietoje, kurią prisijaukinai, kur draugų turi“, – teigia jis.