Gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Kaune įkurtame Zoologijos muziejuje vykusiame šalies Medžiotojų ir žvejų draugijos delegatų suvažiavime dalyvavęs kupiškėnas Edvardas Kareiva pripažino: renginys buvo prasmingas. Vyras dirba Kupiškio rajono savivaldybėje ir yra medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti komisijos narys, tad jam svarbu išgirsti pasisakymus, siūlymus arba ne iki galo išspręstus prieštaravimus, saugant valstybės turtą – laukinius žvėris.
Susitikome su E.Kareiva pasikalbėti apie jam rūpimus dalykus ir apie jį patį – medžiotoją, kinologą, beje, vienintelį Kupiškio rajone nacionalinės kategorijos kinologą-ekspertą.
Pasakojimą apie save vyras pradėjo nuo medžioklės genomo. „Medžioklės ir jos trofėjų pradžia senovėje, kai medžioklė ir žvejyba buvo pagrindinis pragyvenimo, išlikimo šaltinis. Šiandieninė medžioklė vadovaujasi moksliniais principais. Kiekvienas medžiotojas turėtų tapti kvalifikuotu žinovu ir tvarkytoju, deja, to dar nepasiekėme“, – pabrėžė pašnekovas.
Kaip paaiškino savo teiginį E.Kareiva, visi naujokai medžiotojai, gavę bilietus, turi teisę laikyti egzaminus selekcininko kvalifikacijai įgyti. Vadinasi, gavus vertinimą ir dokumentą įgyjama teisė nustatyti, brandus žvėris ar ne, medžiotinas ar ne. Patirties neturintis žmogus gali vadovautis vien teorinėmis žiniomis, taip pat patenkinti savimeilę, aklai pasinaudoti suteiktomis galimybėmis.
Vaikystė miško apsuptyje
Šiandieną ieškantys pramogų, laisvalaikio praleidimo formų žmonės gali įsigeisti ir turėti tai, ko nori. Visai kas kita, kai vaikystėje gyventa miško apsuptyje, matyta, kaip medžioja senelis, tėvas, pažinti žvėrių letenų, kanopų atspaudai dirvoje ar sniege.
E.Kareivos vaikystė ir paauglystė prabėgo miške suręstoje sodyboje, netoli Dubysos. „Neišvengiamai labai anksti teko pažinti čia pat pražingsniavusių paukščių ir miško gyventojų pėdsakus. Būta ir akistatų su vilku. Šviesaus atminimo senelis Bronislovas medžiojo smulkiąją fauną – lapes, kiškius, jų pasitaikydavo itin gausiai. Anuomet šernų būta retai, o pamatyti briedžio pėdsakus – didžiulis įvykis. Jau tada senelis turėjo medžioklinių šunų, bet mišrūnų“, – prisiminė pašnekovas.
Tęsdamas pokalbį apie medžioklės genomą – apie savo šeimos vyriškąjį geną, ponas Edvardas apsistojo ties savo tėvu – Edvardu vyresniuoju. Šis vyras taip pat mėgo medžioti su šunimis, ypač skalikais. Medžioklė su skalikais, pašnekovo vertinimu, nėra produktyvi, bet gerai pažįstant žvėrių elgseną, suprantant, kokį žvėrį iš jo guolio yra pakėlęs ir persekioja šuo, tai viena kultūringesnių ir malonesnių medžioklių.
Bėgant laikui Kareivų šeima, tuolaik gyvenusi ežeringame Molėtų rajone, augino ir treniravo vandens paukščių medžioklei tinkančius šunis – vokiečių dratharus, airių seterius. Daugiau nei du dešimtmečius kinologija profesionaliai užsiimantis Edvardas jaunesnysis irgi sakė auginęs, dresavęs įvairių veislių šunis, o visa tai buvo taip pat susiję su medžioklės objektais – žvėrimis.
Laikos – kanopiniams medžioti
„Mane dar vaiką suaugusieji ėmė imti varovu į medžioklę. Tada pradėjo patikėti paruošti ir trofėjus – kiškio kailį, vėliau lapės. Kailis toks pat trofėjus kaip ragai, kaukolė ir kita, tačiau pirmą kartą gali sugadinti, todėl patikėdavo mažiau vertingų gyvūnų kailius. Jau vienuoliktoje klasėje turėjau medžiotojo bilietą ir vienvamzdį šautuvą. Šunų auginimo patirties iš pradžių sėmiausi iš tėvo. Jis pirmenybę teikė skalikams – itin aštrios uoslės ir greito gebėjimo aptikti žvėris šunims“, – dėstė pašnekovas.
Pats Edvardas kurį laiką augino vadinamuosius urvinius šunis foksterjerus, jagterjerus. Šiuo metu jo augintiniai – europinės laikos: Laris, jo sesės Meška ir Mika.
„Ši veislė man patinka dėl to, kad šunys protingi, ištvermingi, be to, skirti stambių kanopinių žvėrių medžioklei, o šiuo metu daugiausia medžiojame šernus. Šios veislės šunys geba aptikti ir medžiuose esančius objektus – lūšis, kurtinius, nors juos medžioti Lietuvoje draudžiama. Taip pat pamokius jie tampa tinkami medžioti ir vandens paukščius“, – aiškino kinologas.
Įgyti kinologo kvalifikaciją reikalinga mokytis, laikyti egzaminus, dalyvauti parodose, kur vertinama šunų išvaizda, pasirengimas atitinkamoms pagal veislę užduotims vykdyti. Šios specialybės kvalifikaciją E.Kareiva įgijo prieš dvidešimt penkerius metus. Užsiminus, jog dar iki šiol kinologija neišmanėlių laikoma kažkuo, kas susiję su kinu, vyras tuoj pat paprieštaravo ir pateikė žodžio kilmės paaiškinimą – lotynų kalboje „kinos“ reiškia šuo, o „logos“ – mokslas. Tad tai mokslas apie šunis, o vertinama šioje srityje eksterjeras, medžioklės arba darbo savybės, palikuonys. Jei turimi trijų kartų kilmės dokumentai, suteikiama klasė.
Artinasi be balso
E.Kareiva kviečiamas teisėjauti šunų parodose, kurios kasmet rengiamos regionuose ir kas antri metai respublikinės. Viena pastarųjų parodų vyko praėjusiais metais, organizuota Kaune ir buvo 25-oji.
„Mūsų rajone medžiotojai laiko per pusšimtį registruotų veislinių šunų. Gausiausiai medžioklės pagalbininkų – maždaug 10 – augina ir veisia Antašavos krašto nacionalinės veislės Lietuvos skalikų klubo prezidentas Ričardas Barzdenis“, – informavo kinologas.
Anot pašnekovo, teiginys, esą šuo geriausias žmogaus draugas, nėra visiškai iš piršto laužtas. „Esu įsitikinęs: jis neišduoda ir ištikimai tarnauja. Netrukus ateis laikas, kai teks užversti medžioklių knygą, bet buvimas gamtos prieglobstyje, jos tausojimas, fiksavimas nuotraukose ar užrašuose – tęsis“, – prognozavo E.Kareiva. Tęsdamas medžioklės genomo temą vyras užsiminė, jog sparčiai stiebiasi anūkai, gal kurį ir pašauks medžioklės ragas.
Ponas Edvardas tikino, kad jauniklius šunis treniruoti reikia nuo aštuonių mėnesių, prašant vykdyti elementarias šeimininko komandas. Taip pat palaipsniui pratinti ir prie šūvio, medžioklės trimito garso – iš tolo, atsargiai. Jei šuo bus išgąsdintas, gero nesitikėk. Šūvio baimės keturkojis neatsikratys ir suaugęs. Jauno metų šuns negalima leisti ir prie medžioklėje sužeisto žvėries. Išsigandęs pikto pašauto šerno, ateityje medžioklės pagalbininkas jo ir neieškos.
E.Kareiva papasakojo, kaip medžioklėje elgiasi jo augintiniai. „Laika prie žvėries artinasi be balso tol, kol jį tik uodžia. O loti ima pamačiusi. Paprastai aptiktas žvėris sustoja, tuomet šuo apie jį pradeda sukti ratus ir loja. Iš balso tembro, lojimo tempo galima spėti, koks žvėris aptiktas bei kur link juda“, – atskleidė subtilybes kinologas.
Žuvo po traukinio ratais
Pašnekovas papasakojo ir graudžių istorijų, nutikusių šeimos augintiniams. Kadaise jo tėvas turėjo ypatingą skalikę, atkakliai ieškojusią lapių. Su ja buvo smagu medžioti, tačiau viena diena tapo tragiška. Kalės vaikoma lapė spėjo prasmukti prieš pravažiuojantį traukinį, o augintinė žuvo po ratais. „Yra tekę ir šunis gelbėti nuo žvėrių, vežti operuoti. Jie ištvermingi padarai, net ir netekę daug kraujo neretai išgyvena. Kartą kelis kilometrus iki automobilio marškoje nešėme sužeistą šunį, atrodė, jau miręs, bet po operacijos pasveiko, tik šernų su didelėmis iltimis vengė“, – prisiminė medžiotojas.
Jam ir pačiam tekę ne kartą gelbėtis nuo sužeisto įdūkusio šerno. Tokiu atveju laikas ne sąjungininkas, nėra kada žvalgytis, reikia suspėti laiku šokti į šalį, kadangi žvėris taranuoja tiesiai, beje, vikriai sugeba ir kryptį pakeisti. Ne šiaip sau tarp medžiotojų sklando posakis: meškos eini – ruošk lovą, šerno – karstą.
„Dabar medžioju ne taip aktyviai kaip jaunystėje, dažnai pasitenkinu medžioklėje žiūronais, fotoaparatu. Priklausau medžioklės klubui „Giria“. Jo branduolį sudaro miškininkai, klube vyrauja drausmė, atsakomybė, žvėrys šeriami, skaičiuojami. Būtent šia dingstimi ir važiuoju pasižvalgyti“, – apibendrino pokalbį E.Kareiva.