Parazitas, galintis padėti arba pakenkti

 (2)
Daugelis esame pastebėję įvairiuose medžiuose augančius rutuliškus žiemą vasarą žaliuojančius augalus. Tai amalas. Jį galima vadinti naudingu parazitu, kuris naudojasi medžio šeimininko mineralinėmis medžiagomis, tačiau pačiam medžiui labai nekenkia. O ką mes apie amalus žinome?
Teisingai naudojamas amalas gali padėti pasveikti
Teisingai naudojamas amalas gali padėti pasveikti
© Autorės (Žurnalas "Miškai") nuotr.

Nuodingas, bet vertingas

Paprastasis amalas (botaniniu pavadinimu Viscum album) – pusiau parazituojantis daugiametis visžalis augalas, nuodingas puskrūmis. Liaudyje žinomas ir kitais pavadinimais: amolas, samokas, invoras, tirkšlys, prilypas ir net laumės šluota. Amalas laikomas pusiau parazituojančiu augalu, nes maitinasi medžio šeimininko sultimis, o fotosintezę atlieka pats.
Amalas yra 30–80 cm skersmens, rutulio ar kiek suplotos formos krūmas, lyg varnų lizdas prisitvirtinęs vertikaliai ar pakibęs beržuose, tuopose, klevuose, obelyse, kriaušėse, šermukšniuose ir kituose lapuočiuose medžiuose. Spygliuočiuose pasitaiko rečiau, gal todėl ir vaistine prasme yra vertingesni. Amalo šakelės ir ūgliai yra apvalūs, gelsvai žali, pliki ir trapūs. Lapai prisegti šakelių viršūnėse vienas priešais kitą, lancetiški, pailgi ar ovalūs, buki, bekočiai, stori.

Amalo žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę į žiedynus po 4–6 šakelių viršūnėse. Augalas žydi kovą–balandį, o uogas sunokina rudeniop, maždaug apie rugsėjį. Uogos baltos, stikliškos, o sėklos gleivingos, ant krūmo išsilaiko per žiemą. Nors uogos žmogui nuodingos, tačiau paukščiai jomis maitinasi.

Amalai kilę iš šiltųjų kraštų. Lietuvoje daugiau išplitę pietvakarinėje dalyje, Varėnos, Druskininkų, Alytaus ir Prienų rajonuose. Prieš porą dešimtmečių Prienų rajone jų tiek nebuvo. Dabar žiemą vasarą žaliuojantys puskrūmiai puošia vis daugiau medžių. Manoma, kad jų gausa priklauso nuo žiemos šaltumo: po šalnų amalų sumažėja, nes nušalę krūmeliai iš medžių iškrenta. Amalai plinta sėklomis, kurias išnešioja paukščiai. Prilesę amalų uogų jie tuštinasi, o nesuvirškintos sėklos ant ilgų tąsių siūlų kabo, kol vėjas nubloškia į medžio žievės plyšius. Ten jos ir sudygsta. Daigo šaknelė prasiskverbia pro medžio žievę ir pasiekusi medieną įsitvirtina. Kartais viename medyje gali augti iki 100 amalų. Įdomus vaizdas būna žiemą – medis stovi plikas, be lapų, o šakose puikiausiai žaliuoja įnamis... Nors manoma, kad amalas savo šeimininko nenumarina, tačiau per didelis toks gyventojų skaičius gali medį ir pražudyti. Visgi naikinti amalus draudžia įstatymas, jie įtraukti į Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą.

Amalai auga lėtai ir gyvena net iki 70 metų. Soduose ir dekoratyviniuose želdynuose amalai nepageidaujami, daugelis šeimininkų juos iš medžių pašalina.

Amalas – stebuklingas augalas

Amalai istoriniuose šaltiniuose minimi dar prieš mūsų erą. Kaip keistą augalą, jį garbino senovės Galijos, Didžiosios Britanijos ir Airijos keltų dvasininkai, vadinamieji druidai.

Druidai žinojo amalų savybes, jas vertino ir mokėjo jomis naudotis. Šie ypatingi dvasininkai gyveno labai uždari ir buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir žmonių. Druidai taip garbino amalą, kad jį nuo ąžuolo nupjaudavo auksiniu pjautuvu, kad neprarastų stebuklingųjų galių.

Iki šių dienų kai kuriose Didžiosios Britanijos ir Airijos vietovėse išlikęs paprotys per Kalėdas namuose pasikabinti ar kam nors dovanoti uogomis apkibusią amalo šakelę. Manoma, kad ji saugo namus nuo nelaimių ir laimingai gyvena tie, kurie bent kartą pasibučiuoja po amalu... Jei norite įsitikinti, galite pabandyti.

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad amalas dar vadinamas jovaru ar savarja. Yra ir lietuvių liaudies šokis „Jievaro tiltas“, kuris laikomas įžanginiu vestuvių žaidimu. Mūsų žymioji žolininkė Eugenija Šimkūnaitė sakė, kad jei pamėgintume plėšyti lapus, rudenį nukritusius nuo amalais aplipusio beržo, tai pastebėtume, kad tie lapai labai tvirti – nei plyšta, nei lūžta. Tad būtent tokio beržo šakelių ir tokių lapelių tiltu, tvirtu ir patikimu, dera žengti į vedybinį gyvenimą.

Nepamainomas vaistas nuo daugelio ligų

Dar XIV a. mūsų ainiai pastebėjo amalų gydomąsias savybes. Iš šių augalų pagaminti vaistai gerina kraujotaką, atpalaiduoja raumenis, gydo podagrą, astmą, isteriją, įvairias nervų ligas, malšina galvos skausmą, taip pat mažina kraujospūdį. Šių laikų medicina ištyrė, kad medicininiai preparatai, kurių sudėtyje yra amalų, daug veiksmingesni, kai suleidžiami. Galima pasigaminti ir vadinamųjų užpilų bei arbatų, bet jie nėra tokie efektyvūs. Medicinoje naudojami užpilai, tinktūros ir šviežios amalų sultys. Kai kurie jų komponentai įeina į homeopatinių preparatų sudėtį.

Mūsų proseneliai naudojo amalus širdies veiklos ir nervinio pobūdžio ligoms gydyti, ištikus epilepsijos priepuoliams bei kraujavimui stabdyti. Dėl jų sudėtyje esančių nuodingųjų medžiagų naikinamos ir vėžinės ląstelės.
Amalai veikia limfinę sistemą, tai gera priemonė nuo kraujagyslių užkalkėjimo, rekomenduojama nuo insulto. Marijos Treben teigimu, amalų poveikis kasai toks didelis, kad ilgesnį laiką vartojant jų arbatą pasveikstama nuo cukrinio diabeto. Pusę metų reguliariai gerti amalų arbatą turėtų žmonės, sergantys lėtiniu medžiagų apykaitos sutrikimu, nes tai puiki medžiagų apykaitą skatinanti priemonė. Amaluose esančios medžiagos taip pat reguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Šiuo atveju reikėtų gerti po 2 puodelius arbatos kasdien ryte ir vakare.

Amalų arbatą turėtų gerti moterys. Kaip pataria garsioji žolininkė, klimakso metu, kai vargina širdies plakimas, karštis, baimė ir dusulys, gerti amalų arbatos reikėtų net keletą metų. Šviežių amalų sultys gydo moterų nevaisingumą. Jie gerai nuplaunami ir dar drėgni išspaudžiami sulčiaspaude. Į truputėlį vandens įlašinami 25 lašai sulčių ir geriama nevalgius pusę valandos prieš pusryčius bei vakare prieš miegą.

Knygoje „Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės“ ji rašo, kad vaistams amalų lapai ir nedideli stiebai renkami nuo spalio pradžios iki gruodžio vidurio ir kovo bei balandžio mėnesiais, o prieš džiovinant susmulkinami. Kitais mėnesiais amalai gydomųjų galių neturi. Didžiausią gydomąjį poveikį turi ąžuolus ir tuopas, taip pat egles, pušis ir vaismedžius parazituojantys amalai.

Kaip ruošti arbatą

Amalų arbata ruošiama šaltuoju būdu. Arbatinis šaukštelis su kaupu amalų užpilamas šaltu vandeniu ir paliekamas per naktį pritraukti. Rytą ištrauka pašildoma ir nukošiama. Jei per dieną reikia išgerti didesnį kiekį, tai arbata laikoma karštu vandeniu išskalautame termose arba kaskart šildoma. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad galima arbatas ruošti ir plikinant.

Iš nuodingų amalų uogų galima pasiruošti labai puikų tepalą nuo nušalimo: šviežios baltos amalų uogos sumaišomos su kiaulės taukais. Tepamos nušalusios kūno vietos.

Taigi amalai, naudojami išmanančių žmonių, gali būti naudingi, o nežinančiam pridaryti nemalonumų. Ypač nepatariama ragauti amalo uogų – jos yra nuodingos žmogui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)