Nors ir suplanavę tam tikrą plotą užsodinti mišku, žemių savininkai paprastai sodmenų pradeda ieškoti tik tada, kai reikia sodinti. Todėl medelynuose auginamų sodmenų kiekiai ne visada atitinka poreikius. Taip nutiko ir paskutiniaisiais metais, kai dėl Europos Sąjungos paramos labai išaugo ąžuolų sodmenų poreikis, mat už jų įveisimą mokamos didžiausios kompensacijos.
Sodinimui reikia ruoštis iš anksto
Nors miškų atkūrimo darbai trunka sąlyginai trumpai – dvi ar tris savaites, jiems būtina pasirengti iš anksto ne tik užsakant sodinukų, bet ir paruošiant miško žemę kirtavietėse. Tai specialia technika reikia padaryti dar vasarą, ir dirvą paruošus vagomis, aikštelėmis ar juostomis laukti pavasario. „Miškų atkūrimas reikalauja daug kruopštumo ir atsakomybės. Darbai pradedami vos tik įšalui išėjus, o juos baigti reikėtų pradėjus sprogti medžių pumpurams, – pastebi miškų urėdas Linas Bužinskas – Tokiam bendram darbui reikia sutelkti kuo daugiau miško sodintojų. Geriausia, kai sodinukus sodina jau tokios praktikos turintys žmonės, tačiau reikėtų neužmiršti ir tų, kurie kartu dirbdami galėtų pasimokyti, nes tik dirbdami ir įgyjame patirties.“
Mišką atkurti, želdinius ir žėlinius saugoti bei prižiūrėti privalo miško valdytojai ir naudotojai, taip pat ir miško savininkai. Miškas atželia pats arba yra atželdinamas, abiem atvejais tai laikoma miško atkūrimu. Kai miškas želia, jis atsikuria ar įsiveisia be žmogaus pagalbos arba taikant miško žėlimą skatinančias priemones. Savaime atsikurti paliekami juodalksnynai ir beržynai. Kartais dėl ne sėklinių metų, nepalankių meteorologinių sąlygų ar nepageidaujamos augalijos konkurencijos sunku savaiminiu miško žėlimu suformuoti norimos kokybės medyną.
Tuomet medyną reikia atkurti dirbtiniu būdu – želdinant, sėjant miško medžių ir krūmų sėklas arba sodinant iš jų išaugintus sodmenis. Pagrindinės medžių rūšys atkuriant mišką yra pušys ir eglės, taip pat sodinami ąžuolai, uosiai, juodalksniai, beržai, klevai, liepos bei kiti medžiai ir krūmai. Želdinimą galima derinti su žėlimu.
Kokias sėklas rinktis?
„Auginant tvarius ir našius medynus, medžių sėklos renkamos iš sėklinių medynų, genetinių draustinių, sėklinių plantacijų bei kitai sėklinei bazei priskirtų medynų. Todėl valstybiniuose medelynuose auginami tik aiškios selekcinės kilmės sodmenys, kurių kilmei nustatyti pateikiami pagrindiniai miško dauginamosios medžiagos, gautos iš sėklų šaltinių ir medynų, kilmės sertifikatai“, – dėsto medelyno viršininkas.
„Be pagrindinių medžių rūšių, reikalingų miškui atkurti, sodinami nektaringieji ir ornitochoriniai augalai. Nektaringųjų augalų grupei priskiriami klevai, liepos, šaltekšniai, mėlynės, viržiai. Iš šių augalų žiedų bitės renka nektarą, pernešdamos žiedadulkes gerina šių augalų derėjimą, – pasakoja miškų urėdas. – Ornitochoriniais augalais minta daugelis paukščių. Kur gausu šių augalų, paukščiai suka lizdus, peri jauniklius, juos maitindami surenka daugybę žalingų kenkėjų. Tai abipusė nauda miškams ir paukščiams. Iš miške augančių ornitochorinių augalų dažniausi šermukšniai, ievos, sedulos, putinai, miškinės obelys, kriaušės, erškėčiai, šeivamedžiai.“
Šie augalai medynuose savo lapais gerina dirvožemį, praturtindami jį humusu. Nektaringieji medžiai dažnai sodinami pagrindiniame medyne, išdėstant juos grupėmis, eilėmis, arba miško pakraščiuose. Ornitochoriniai medžiai ir krūmai medyne sodinami miško pakraščiuose, sudarydami priešvėjines zonas, prie keliukų, poilsio aikštelių ar vandens telkinių.
Kaip pasiruošti sodinimo darbams?
„Miško sodinimo darbus reikia pradėti pavasarį, kai išeina įšalas, o dirva būna drėgna. Jei dirvoje gausu vandens, reikia palaukti, kol nuslūgs, nes sodmenys jautriai reaguoja į vandens perteklių. Mišką sodinti galima ir rudenį, tačiau rekomenduojama darbus vykdyti pavasarį, nes tuomet palankiausios ir geriausios sąlygos pasodintam medžiui prigyti“, – sako VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos miškų urėdas Linas Bužinskas.
Kad atkuriamas miškas sužaliuotų, svarbu kokybiškai ir gerai pasodinti sodinukus. Prieš sodinant reikia patrumpinti ilgas pavienes šaknis ir įsitikinti, kad šaknys neužlenktos, nedeformuotos. Pasodinus tokiame gylyje, kokiame prieš tai augo sodinukas, ir žemes gerai apspaudus kojomis drąsiai galima tikėtis, kad jis prigis. Jei klaidų nebuvo išvengta, augalo šaknų sistema netinkamai įterpta į dirvą, sodinukas žus jau pirmaisiais ar po kelerių metų.
