Pilkųjų kiškių medžioklė prasideda lapkričio 3 d. ir tęsiasi iki vasario pirmosios. Zuikiai – tai tie medžiojamieji gyvūnai (beje, ir kurapkos), kurių populiacijos gausėjimo nepavyksta pasiekti jokiomis priemonėmis.
Nepadeda nei biurokratiniai medžioklių suvaržymai, įvairiausi reguliavimai, kurių per dešimtmečius buvo devynios galybės, nieko pakeisti negali ir patys medžiotojai. Medžiotojai nepajėgia (trūksta laiko, nes beveik ištisus metus reikia tykoti šernų) mažinti plėšriųjų žvėrių gausėjimo. Anot medžiotojų atstovų, neaišku, kokiais tikslais uždrausta šaudyti kranklius, valkataujančius šunis ir kates, be to, gausėja plėšriųjų paukščių ir baltųjų gandrų populiacijos. Visos šios priežastys ir lemia zuikių skaičių medžioklės plotuose. Dar prisideda ir vis intensyvėjantis žemės ūkis, klimato sąlygos, o gal ir įvairios žvėrių ligos – kas gi tiria žvairių sveikatingumą...
Tenka „ant uodegyčių užminti“
Tačiau zuikių Lietuvoje dar yra. Ir apie jų gausą negali spręsti pasivaikščiojęs po lapkričio pradžios laukus per zuikių medžioklės atidarymą. Žiemą, kai ilgaausiai pramina takus į sodus ir „nubaltina“ nerūpestingų sodininkų vaismedžių kamienus, arba pavasarį, kai skeltalūpiai šoka ratelius savo vestuvėse, zuikių gerokai „padaugėja“. Tad kur tie zuikiai buvo lapkritį? Reikia pripažinti, kad kiškiai puikiai geba slėptis. Ir slepiasi kartais taip atkakliai, jog tenka jiems ant striukų uodegyčių užminti, norint pakelti iš guolių.
Tokius besislepiančius žvairius medžiotojai vadina „miegančiais“. Tačiau naivu manyti, kad ilgaausis gali taip kietai įmigti, jog neišgirstų artėjančio medžiotojo. Šaulį zuikiai pajunta gana iš toli, tačiau pasitikėdami slepiamąja savo kailio spalva, gerai derančia prie aplinkos, tikisi likti nepastebėti žmogaus. Dar daugiau – žvėreliai skiria, kuris žmogus jiems pavojingas, o kuris – ne.
Jie visiškai nebijo laukuose įvairius savo darbus dirbančių žemdirbių ir, jeigu pakyla iš guolių jų pabaidyti, tai nuliuoksi vangiai, visai neskubėdami. Nenori ilgaausiai kilti ir nuo tiesia linija sparčiai, triukšmingai žygiuojančio medžiotojo. Todėl jei nori pasikelti zuikį, per lauką reikia eiti lėtai, darant zigzagus į šonus ir kas keliasdešimt žingsnių stabtelint. Žmogui sustojus kiškis dažniausiai ir pašoka iš savo migio.
Kiškių buvo gausu
Savo medžiotojišką karjerą prieš pusę amžiaus pradėjau Vilkaviškio rajone. Derlingose Suvalkijos lygumose tada kiškių buvo tikrai gausu. Dažnai tekdavo stebėti, kaip medžiotojai prie besislepiančių ilgaausių prieidavo per keletą žingsnių ir nušaudavo savo guoliuose tūnančius žvėrelius. Tai nutikdavo ir arimuose, ir žiemkenčių želmenų ar ražienų plotuose. Buvau tik pradėjęs medžioti jaunuolis ir negalėjau atsistebėti, kaip seni medžiotojai pamato guolio įdubime tūnantį žvėrelį, kai jo kailio spalva taip gražiai dera prie aplinkos. Smerkiau tokį negarbingą „miegančių“ zuikių šaudymą, tačiau ne man, paaugliui, mokyti prityrusius šaulius...
„Miegantį“ zuikį aptikau ir aš...
Zuikius medžiojome Vilkaviškio rajono laukuose. Gal penkiolika medžiotojų ėjome išsirikiavę grandine mano tėviškės krūmais apaugusio durpyno pakraščiu. Kiškių tose apylinkėse buvo daug, tad nuolatos pyškėjo šūviai ir visą laiką galėjai matyti bent keletą įvairiomis kryptimis skuodžiančių žvėrelių. Sparčiai tuštėjo ir mano šovinynas, nors sumedžioto žvairio dar neturėjau, nes pirmosiose savo medžioklėse taikliai šaudyti nelabai sekėsi.
Staiga, užlipęs ant durpyno pakraštyje nuo karo pasilikusio apkaso apsauginio pylimo, apkaso dugne gal už 5–7 žingsnių pamačiau guolyje prie žemės prisispaudusį ilgaausį. Zuikis tikrai nemiegojo (pamiegosi, kai aplink pyška šūviai) ir puikiausiai mane matė. Jo akys buvo plačiai atmerktos, ausys priglaustos prie nugaros. Apsidairiau, ar mane mato greta ėjęs medžiotojas, nes norėjau pademonstruoti, kaip reikia elgtis aptikus „miegantį“ kiškį. Įsitikinęs, kad artimiausias šaulys yra netoli ir mane tikrai mato, prisidėjau prie peties šautuvą ir pradėjau „žadinti“ žvairį šaukdamas: „Kelk, kelk!“ Tačiau iš susijaudinimo tas mano šauksmas buvo ne itin garsus ir ilgaausis, užuot pašokęs, tik dar labiau susigūžė guolyje.
Tada, laikydamas prie peties šautuvą, pradėjau leistis į apkasą, artėdamas prie užsispyrusio žvėrelio. Na, ir paslydau. Dribau ant nugaros ir užpakaliu nušliuožiau apkasan. Zuikis stryktelėjo iš migio tik tada, kai jo vos vos nepasiekė ant mano ilgų kojų užmauti guminiai batai. Greitai pašokęs dar spėjau iššauti į per apkaso kraštą besiverčiantį striukauodegį, tačiau nepataikiau. Antrą kartą šauti nebuvo reikalo, nes zuikis dingo už aukšto apkaso kranto. Vietoj pamokos greta ėjusiam medžiotojui suteikiau tik gerą progą pasijuokti. Susirinkę medžiotojai šaipėsi, kad, negalėdamas šautuvu pataikyti į miegantį kiškį, bandžiau jį sučiupti rankomis. Per ilgus savo medžioklių metus daugiau „miegančių“ zuikių pamatyti taip ir neteko, nors iš savo migių jie kartais pašokdavo tik už kelių žingsnių.
Tačiau įvairių nutikimų su „miegančiais“ trumpauodegiais būta ir daugiau...
