Atliekų tvarkymo procesą „vairuoja“ ne politikai

Lietuvoje į sąvartynus išvežama apie 90 proc. atliekų, ir tik likęs dešimtadalis jų išrūšiuojama bei perdirbama. Apie tai, kodėl, stringa atliekų rūšiavimas bei perdirbimas kalbamės su visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pirmininku Rimantu Braziuliu.

– Kada civilizuotas pasaulis pradėjo suvokti, kad atliekų kaupimas sąvartynuose jau tampa vakarykšte diena, ir ėmėsi kitokių atliekų utilizavimo būdų – deginimo, perdirbimo ir pan.?

– Deja, turiu jus nuliūdinti. Mat net ir dabar, XXI amžiuje, ne visos net ir neblogai ekonomiškai išsivysčiusios šalys civilizuotai tvarko savo buitines atliekas. Daug kas pamena, kaip prieš porą metų visoje Europoje plačiai nuskambėjo dėl atliekų kilęs chaosas Italijoje, o labiausiai – jos pietiniame didmiestyje Neapolyje.

Per televiziją buvo rodomi tiesiog makabriški vaizdai: milijoninis miestas per trumpą laiką virto ištisu sąvartynu. Miestelėnai iš namų išeidavo su respiratoriais, o kai kurie neapsikentę puldavo šiukšles deginti tiesiog gatvėse. Laimei, dabar jau pasitraukęs į atsargą Italijos premjeras Silvijus Berluskonis susitarė su Vokietija, ir šiukšlės buvo pervežtos traukiniais ir ten perdirbtos.

Galima žvilgtelėti ir į tą „seną gerą“ Angliją. Jau čia, atrodytų, turėtų būti perdirbama dauguma buitinių atliekų. Kur tau! Pasirodo, ir šiandien Jungtinėje Karalystėje į sąvartynus išvežama net apie 90 proc. tokių atliekų. Vos per 300 km Baltijos jūra nuo mūsų nutolusioje Švedijoje sąvartynuose atsiduria mažiau nei dešimtadalis atliekų. Kalbant apie geriausią atliekų tvarkymo būdą, šiuo atveju labiau tiktų žodis „pažangus“. 

Atliekų tvarkymas prasideda visai nuo kito galo – nuo vartojimo kultūros, kai tokias vertybes išpažįstančioje visuomenėje pirmiausia ir stengiamasi tų atliekų sukurti kuo mažiau. Ir, aišku, rūpinamasi, kad pakuotės ir nebenaudojami daiktai labiau tiktų antriniam perdirbimui, greitai suirtų ir būtų kuo mažiau pavojingi aplinkai. Tad pagrindinė priežastis, paskatinusi ieškoti alternatyvų atliekų vežimui į sąvartynus, buvo juose sparčiai augančios tų atliekų „piramidės“, vietos sąvartynams stoka, jų skleidžiama tarša ir galimybė panaudoti atliekas kaip žaliavą.

Šiuo metu pažangiausiai Europoje atliekos tvarkomos Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje – tai lemia politiniai ekonominiai sprendimai ir vietinių žmonių mentalitetas.

– Kiek atliekų dabar yra kaupiama ir įvairiais būdais perdirbama civilizuotame pasaulyje – bent jau Europoje?

– Padėtis kasmet keičiasi. Kaip jau minėjau, kai kurios civilizuotos šalys šiuo požiūriu nėra tokios civilizuotos, statistika – dažnai gana nepatikima, nes šalys Europos Sąjungai teikia vienokius duomenis, o realybė, deja, būna kitokia. Apibendrintai galiu pasakyti taip: pažangiausios mano paminėtos šalys į sąvartynus išveža 10–20 proc. atliekų, kitos – visus 90 proc.

– O kokia atliekų perdirbimo padėtis Lietuvoje?

– Lietuvoje, deja, į sąvartynus išvežama apie 90 proc. atliekų, ir tik likęs dešimtadalis jų išrūšiuojama bei perdirbama. Tikslesnę statistiką galėtų pateikti Aplinkos ministerija. Nors ir taip aišku, kad Lietuva visos Bendrijos mastu atliekų tvarkymo srityje yra atsilikusi.

– Pagal Europos Sąjungos reikalavimus dar pernai Lietuvoje turėjo likti tik 10 apskričių sąvartynų. Ar tai įgyvendinta?

– Mano žiniomis, visi 10 apskričių sąvartynų yra įrengti ir veikia. Gal dar veikia keletas nelegalių mažų sąvartynų. Pagaliau pasiekta nors tiek: jau ne mėtome atliekas kiekvienoje pakrūmėje, o kaupiame bent jau toje dešimtyje vietų.

– Kodėl iki šiol Lietuvoje nėra nė vieno atliekų perdirbimo kombinato ar gamyklos, kur atliekos būtų deginamos ir taip būtų gaminama šiluma bei elektra?

– Deginimas – nepažangus atliekų tvarkymo būdas. Deginant atliekas į aplinką išsiskiria pavojingų medžiagų (tarp jų ir vėžį sukeliančio dioksino). Sudeginus 1 000 kg buitinių atliekų, susidaro 300 kg pavojingų atliekų, kurioms saugoti reikia specialių aikštelių. Šiuo metu Lietuvoje nėra ką deginti, nes atliekos nėra tinkamai rūšiuojamos, o deginti nerūšiuotas atliekas – tiesiog nusikaltimas. Jei Vilnius nori tapti vėžininkų miestu, gali Lazdynuose deginti nerūšiuotas atliekas.

Atliekų rūšiavimas ir perdirbimas Lietuvoje stringa dėl to, kad tai yra labai didelis verslas, dėl kurio tyliai, bet aršiai kaunasi kelios suinteresuotos įtakingos grupuotės. Kai jos nesusitaria, ginčai persikelia į žiniasklaidą. Beje, atliekų verslu „tradiciškai“ užsiima ir nusikaltėlių grupuotės.

Geriausias pavyzdys visos Europos mastu – jau minėtas Neapolis Italijoje, kur atliekų tvarkymas nuo seno yra vietinės mafijos rankose. Didžiausią pelną duoda du tų atliekų atsikratymo būdai: paprasčiausias – atliekų išvežimas į sąvartynus ir nerūšiuotų atliekų sudeginimas deginimo įmonėse. Tačiau, kaip jau minėjau, tai patys nepažangiausi atliekų tvarkymo būdai. Pažangiausi – rūšiavimas ir perdirbimas, bet tai reikalauja daug automatizuoto ir rankų darbo, investicijų, visuomenės sąmoningumo, o pelno gali ir nebūti. Ir visą šį procesą – nuo surinkimo iki perdirbimo – turi griežtai reguliuoti valstybė, o ne suinteresuotos atliekų verslu grupuotės. Kol kas viskas, deja, yra atvirkščiai.

– Kodėl iki šiol Lietuvoje nė viename sąvartyne nesurenkamos ir nepanaudojamos išsiskiriančios dujos?

– Uždarytame Kariotiškių sąvartyne tokios dujos jau surenkamos, deginamos, ir taip gaminama elektra. Mano žiniomis, tą patį planuojama daryti Klaipėdoje, Kaune.

– Kaip tvarkomos nebuitinės atliekos?

– Jau minėjau, kad atliekų tvarkymo srityje – daug netvarkos ir chaoso. Ne politikai, o atvirkščiai – suinteresuotos grupuotės daro didelį poveikį politikams, todėl priimami keisti sprendimai, blokuojami reikalingi ir logiški veiksmai. Deja, mūsų valstybėje taip ir neatsiranda institucija, kuri pajėgtų pažaboti minėtas lobistų grupuotes ir pakreiptų šį procesą valstybės bei gamtos labui.