Vairavimas ekstremaliose situacijose: mokyti negalima drausti

Ar pra­de­dan­tie­ji vai­ruo­to­jai tu­ri pa­kan­ka­mai ži­nių, kaip val­dy­ti au­to­mo­bi­lį eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se? Nors vai­ra­vi­mo kur­suo­se apie tai kal­ba­ma te­oriš­kai, kol kas ga­li­my­bės iš­ban­dy­ti prak­tiš­kai lie­ka ri­bo­tos.

Nors kai ku­rie be­si­mo­kan­tie­ji vai­ra­vi­mo to pa­si­gen­da, Lie­tu­vos au­to­mo­bi­li­nin­kų są­jun­gos pre­zi­den­tas, Aly­taus au­to­klu­bo va­do­vas Rim­vy­das Anu­saus­kas ne­ma­to bū­ti­ny­bės prak­ti­nį au­to­mo­bi­lio val­dy­mo eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se mo­ky­mą pa­da­ry­ti pri­va­lo­mą.

Ne taip se­niai vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mus at­si­ė­mę ir eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų jau pa­ty­rę aly­tiš­kiai ma­no, kad prak­ti­niam mo­ky­mui ga­lė­tų bū­ti ski­ria­ma ir dau­giau va­lan­dų, o ga­li­my­bė mo­ky­tis su­val­dy­ti au­to­mo­bi­lį eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis taip pat ne­pro­šal.

Ga­li­my­bė, bet be prie­vo­lių

„Prieš ke­le­tą me­tų Aly­taus au­to­klu­bo įmo­nė žie­mos me­tu šeš­ta­die­niais ban­dė or­ga­ni­zuo­ti eks­tre­ma­laus vai­ra­vi­mo va­ži­nė­ji­mus sli­džio­mis ke­lio są­ly­go­mis už kur­sų kai­ną, ta­čiau no­rin­čių­jų įgy­ti įgū­džių be­veik ne­at­si­ra­do“, – kon­sta­ta­vo R. Anu­saus­kas.

Jo nuo­mo­ne, ga­li­my­bė prak­tiš­kai mo­ky­tis, kaip val­dy­ti au­to­mo­bi­lį eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se, tu­rė­tų bū­ti su­da­ry­ta, ta­čiau tai pa­da­ry­ti pri­va­lo­mu da­ly­ku ne­bū­tų tiks­lin­ga: „Jei­gu pra­de­dan­ty­sis vai­ruo­to­jas tin­ka­mai ver­tins sa­vo ge­bė­ji­mus, prak­ti­niai įgū­džiai įvai­rio­se si­tu­a­ci­jo­se at­si­ras sa­vai­me.“

Pa­sak pa­šne­ko­vo, vai­ra­vi­mo eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis įgū­džių mo­ky­mas rei­ka­lau­ja spe­cia­lių oro są­ly­gų ar­ba aikš­te­lių su sli­džia ar šla­pia dan­ga.

Jei­gu bū­tų po­rei­kis, di­des­niuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se (Klai­pė­do­je, Šiau­liuo­se ir Pa­ne­vė­žy­je) esan­čio­se sunk­ve­ži­mių vai­ra­vi­mo mo­ky­mui skir­to­se aikš­te­lė­se, įreng­to­se už Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas, už tam tik­rą mo­kes­tį bū­tų ga­li­ma mo­ky­ti au­to­mo­bi­lio val­dy­mo įgū­džių esant eks­tre­ma­lioms są­ly­goms (sli­džiai, šla­piai ke­lio dan­gai). De­ja, no­rin­tie­siems tuo pa­si­nau­do­ti ši ga­li­my­bė at­si­ei­tų gan bran­giai, nes šiuo me­tu tri­jų va­lan­dų va­ži­nė­ji­mas kro­vi­ni­niu au­to­mo­bi­liu to­kio­je aikš­te­lė­je kai­nuo­ja apie 100 eu­rų.

„Gal­būt va­žia­vi­mas leng­vuo­ju au­to­mo­bi­liu kai­nuo­tų kiek pi­giau, bet pa­na­šaus dy­džio su­mos pa­den­gia tik eks­plo­a­ta­ci­jos są­nau­das, o apie aikš­te­lės at­si­pir­ki­mą net ne­ga­li bū­ti kal­bos“, – kal­bė­jo R. Anu­saus­kas.

Pra­vers­tų už­sie­nio prak­ti­ka

Aly­taus au­to­klu­bo va­do­vo įsi­ti­ki­ni­mu, aikš­te­lės su sli­džia dan­ga pa­ruo­ši­mas ir prie­žiū­ra kiek­vie­nai vai­ra­vi­mo mo­kyk­lai bū­tų ne­įkan­da­ma, dėl to ne­men­kai iš­aug­tų ir vai­ra­vi­mo kur­sų kai­na. Už­sie­ny­je to­kių aikš­te­lių yra, tie­sa, kai ku­rio­se ša­ly­se jų vos po vie­ną, pa­vyz­džiui, kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je, ta­čiau, pa­sak R. Anu­saus­ko, prak­ti­ka pa­ro­dė, jog to už­ten­ka.

Pa­šne­ko­vas už­si­mi­nė, kad kai kur už­sie­ny­je vai­ra­vi­mo įgū­džių to­bu­li­ni­mo pro­gra­ma pri­va­lo­ma tiems vai­ruo­to­jams, ku­rie su­kė­lė eis­mo įvy­kius, ne­su­val­dė au­to­mo­bi­lio eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis. Mo­ky­muo­se įgū­džius to­bu­lin­ti ten­ka itin eks­tre­ma­liuo­se ruo­žuo­se – ma­nev­ruo­ti stai­giuo­se po­sū­kiuo­se, sta­čio­se nuo­kal­nė­se, esant sli­džiai ar šla­piai ke­lio dan­gai.

„Gal­būt to­kia prak­ti­ka bū­tų nau­din­ga ir Lie­tu­vo­je“, – svars­tė R. Anu­saus­kas.

Jo nuo­mo­ne, pri­va­lo­mą pra­de­dan­čių­jų vai­ruo­to­jų įgū­džių eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se mo­ky­mą ga­li­ma įves­ti ne­bent jei­gu ruo­šia­mi vai­ruo­to­jai ne­bū­tų ap­krau­na­mi pa­pil­do­mais mo­kes­čiais: „Jei bent da­lį mo­ky­mų fi­nan­suo­tų vals­ty­bė, bū­tų ga­li­ma pa­mąs­ty­ti ir apie prie­vo­lės mo­ky­tis val­dy­ti au­to­mo­bi­lį eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis įve­di­mą, ta­čiau tai vals­ty­bei bū­tų ne­pa­ke­lia­ma naš­ta.“

Kam rei­kia mo­ky­tis il­giau?

Pa­klaus­tas, ar, jo nuo­mo­ne, tris­de­šim­ties prak­ti­nio vai­ra­vi­mo mo­ky­mo va­lan­dų sa­va­ran­kiš­kai iš­va­žiuo­ti į ke­lius pra­de­dan­tie­siems vai­ruo­to­jams už­ten­ka, R. Anu­saus­kas at­sa­kė, kad tai pri­klau­so nuo kiek­vie­no žmo­gaus: „Prieš ke­le­tą me­tų prak­ti­niam vai­ra­vi­mo mo­ky­mui bu­vo nu­ma­ty­ta tik 20 va­lan­dų ir at­ro­dė, kad jų pa­kan­ka. Ben­dros iš­va­dos nė­ra: vie­nam mo­ky­tis vai­ruo­ti rei­kia dau­giau, ki­tam – ma­žiau. Tai pri­klau­so ir nuo be­si­mo­kan­čio­jo am­žiaus, ir nuo ge­bė­ji­mo mo­ky­tis.“

Šiuo me­tu Vai­ruo­to­jų pra­di­nio mo­ky­mo tvar­kos ap­ra­še nu­ma­ty­ta 30 va­lan­dų prak­ti­niam vai­ra­vi­mui ir 50 va­lan­dų te­ori­niam mo­ky­mui.

Ne taip se­niai vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mus at­si­ė­mę ir eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų jau pa­ty­rę aly­tiš­kiai ma­no, kad prak­ti­niam mo­ky­mui ga­lė­tų bū­ti ski­ria­ma ir dau­giau va­lan­dų, o ga­li­my­bė mo­ky­tis su­val­dy­ti au­to­mo­bi­lį eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis taip pat ne­pro­šal.

„Bu­vo si­tu­a­ci­ja, kai au­to­mo­bi­lį su­mė­tė...“

Bri­gi­ta Šmui­ly­tė, 19 me­tų: „Vai­ruo­ti mo­kiau­si žie­mą, tad tu­rė­jau ga­li­my­bę dau­giau iš­mok­ti vai­ra­vi­mo eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis įgū­džių. Su in­struk­to­riu­mi tuš­čio­je aikš­te­lė­je, ku­rios dan­ga bu­vo sli­di, pa­ban­džiau at­lik­ti stai­gų ma­nev­rą ir pa­jaus­ti, kaip el­gia­si au­to­mo­bi­lis. Ta­čiau kol ne­su­si­for­ma­vę bent mi­ni­ma­lūs prak­ti­niai au­to­mo­bi­lio val­dy­mo įgū­džiai, ši vien­kar­ti­nė pa­tir­tis man di­de­lės nau­dos ne­da­vė.

Vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą tu­riu jau be­veik pus­an­trų me­tų. Vai­ruo­ju ga­na daž­nai. Eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų tu­rė­jau ne vie­ną, bet kai ke­lio dan­ga yra šla­pia ar sli­di, sten­giuo­si lai­ky­tis sau­gaus at­stu­mo nuo ki­tų trans­por­to prie­mo­nių ir tie­siog va­žiuo­ju lė­čiau.

Bu­vo si­tu­a­ci­ja, kai va­žiuo­jant sli­džiu miš­ko ke­liu­ku au­to­mo­bi­lį stai­ga su­mė­tė, ta­čiau iš te­ori­nių vai­ra­vi­mo pa­skai­tų ži­no­jau, kad stab­džių to­kiu at­ve­ju spaus­ti ne­rei­kė­tų. Tą­kart pa­sek­mių iš­veng­ti pa­vy­ko.

Kol lai­kiau vai­ra­vi­mo eg­za­mi­ną, o vė­liau bu­vau švie­žia vai­ruo­to­ja, apie au­to­mo­bi­lio val­dy­mo eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se įgū­džius net ne­gal­vo­jau, tik džiau­giau­si, kad pa­ga­liau iš­si­lai­kiau eg­za­mi­nus. Su­si­dū­ru­si su eks­tre­ma­lio­mis si­tu­a­ci­jo­mis su­si­mąs­čiau, kad bū­tų įdo­mu ir prak­tiš­ka pa­ban­dy­ti pa­va­ži­nė­ti sli­džio­je aikš­te­lė­je ir pa­si­mo­ky­ti au­to­mo­bi­lio val­dy­mo įgū­džių, kai šis pra­ran­da kon­tro­lę.

Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tai iš­ban­dy­ti tik­rai ver­ta, ta­čiau ne vos iš­si­lai­kius vai­ra­vi­mo eg­za­mi­ną ar be­si­ruo­šiant jam, nes nau­jo­vių ir taip už­ten­ka. Tik per­ėjus į tvir­tes­nių vai­ra­vi­mo įgū­džių lyg­me­nį, kai pra­de­da­ma la­biau jaus­ti au­to­mo­bi­lį, ver­tė­tų mo­ky­tis jo val­dy­mo eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se.“

„Te­ori­ja yra vie­na, bet kai su­si­du­ri su prak­ti­ka...“

Dei­man­tas Ke­rė­ža, 19 me­tų: „Vai­ruo­ju jau dau­giau ne­gu me­tus. Sli­džios ke­lio dan­gos iš­pro­vo­kuo­tų si­tu­a­ci­jų tu­rė­jau ne­ma­žai, ta­čiau vie­nas Aly­taus A. Jo­ny­no ir Kau­no gat­vių san­kry­žo­je nu­ti­kęs įvy­kis ypač įsi­mi­nė. Iš­kri­tus pir­mam snie­gui, nuo par­ko pu­sės su­kau į Kau­no gat­vę. An­tru bė­giu ėmiau lė­tai leis­tis že­myn, spus­te­lė­jau ak­ce­le­ra­to­rių ir pra­dė­jau čiuož­ti. Žai­biš­kai su­re­a­ga­vau ir dar stip­riau pa­spau­džiau grei­čio pe­da­lą, ta­čiau au­to­mo­bi­lis ėmė slys­ti į ki­tą pu­sę. Iš prie­kio į kal­ną ky­lan­čios ma­ši­nos su­sto­jo, lau­kė, kuo vi­sa tai baig­sis.

Ga­liau­siai au­to­mo­bi­lio ga­lą įtrau­kė į de­ši­nį kel­kraš­tį, o ten sto­vė­jo be­to­ni­niai stul­pai. Ar­tė­da­mas link jų pri­si­mer­kiau, nes gal­vo­jau, kad plo­siuo­si į juos. Lai­mei, to iš­veng­ti pa­vy­ko. Ka­dan­gi ke­lias bu­vo ap­snig­tas, spau­džiau stab­dį ar ne, au­to­mo­bi­lis vis tiek čiuo­žė, su­ko­si 180 laips­nių kam­pu, kol pa­si­se­kė su­sto­ti. Tik po po­ros mi­nu­čių su­pra­tau, kas įvy­ko, ran­kos ėmė dre­bė­ti. Maž­daug po 20 mi­nu­čių, grįž­da­mas tuo pa­čiu ke­liu, pa­ma­čiau sa­vo au­to­mo­bi­lio vė­žes, kur čiuož­ta pro stul­pą. Ne­su­me­luo­siu, nuo jų iki be­to­ni­nio švies­tu­vo bu­vo li­kę apie met­rą.

Šis įvy­kis pa­tvir­ti­no, kad ne kiek­vie­no­je si­tu­a­ci­jo­je ga­li­ma pri­tai­ky­ti per te­ori­nes vai­ra­vi­mo pa­mo­kas iš­girs­tus pa­mo­ky­mus. Te­ori­ja yra vie­na, bet, kai su­si­du­ri su prak­ti­ka, pa­si­ro­do vi­sai kas ki­ta.

Pa­tar­čiau kiek­vie­nam žie­mos me­tu tuš­čio­je, sli­džio­je, šla­pio­je aikš­te­lė­je pa­ban­dy­ti at­lik­ti stai­gius ma­nev­rus, pa­si­mo­ky­ti val­dy­ti au­to­mo­bi­lį ir įpras­ti prie stip­riai pa­si­kei­tu­sių vai­ra­vi­mo są­ly­gų.

Ži­nau, kad pas mus ga­li­my­bių to­kioms tre­ni­ruo­tėms tik­rai nė­ra. Žie­mą, be­si­prak­ti­kuo­da­mas tuš­čio­je aikš­te­lė­je, su­lau­kiau po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, ku­rie at­vy­ko ma­ne su­draus­min­ti. Ta­čiau, kur mums, vai­ruo­to­jams, įgau­ti tos pa­tir­ties ir įgū­džių? Kur mes ga­li­me to­bu­lin­tis ir kaip ge­riau orien­tuo­tis iš­ti­kus eks­tre­ma­liai si­tu­a­ci­jai?

Jei­gu vai­ra­vi­mo mo­kyk­lo­je bū­tų su­da­ry­tos ga­li­my­bės kad ir už pa­pil­do­mą mo­kes­tį pa­si­mo­ky­ti au­to­mo­bi­lio val­dy­mo eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis įgū­džių, tik­rai tą pa­da­ry­čiau.“