„Mintis kurti automobilių muziejų iš tiesų kirbėjo seniai. Iš pradžių svarstėme galimybę surinkti dabartinei „Volkswagen“ grupei priklausančių senųjų markių – DKW, „Horch“, „Wanderer“ ir „Audi“ – kolekciją. Tačiau po to, kai pardavėme verslą, nebeliko jokių nerašytų įsipareigojimų. Kaip tik tada atkreipiau dėmesį, kad Europoje apie Amerikos automobilių evoliuciją žinoma palyginti nedaug. Atskleisti šiuos dalykus per „Cadillac“ pasirodė gana patrauklu – šios markės mašinos nuo XX a. pradžios iki pat aštuntojo dešimtmečio buvo laikomos vienomis prestižiškiausių ir pažangiausių techniniu požiūriu. Žiūrint kolekcininko akimis, „Cadillac“ limuzinai įdomūs dar ir todėl, kad kai kurių modelių tiražai labai nedideli, siekia po 700–900 ar net 15 egzempliorių. Tokių automobilių vertė auga“, – dėsto S. Brundza.
Tiesa, priėmus strateginį sprendimą rinkti „Cadillac“ kolekciją, netrukus pasirodė, kad šitam reikalui teks išleisti kur kas daugiau pinigų, negu buvo planuojama prieš įsiveliant į muziejaus avantiūrą: modeliai keitėsi vos ne kasmet ir visi pametinukai turėjo kokių nors technologinių razinų.
„Žinoma, surinkti absoliučiai visų pavyzdžių neįmanoma, tačiau kertiniai dalykai čia yra. Tiek kalbant apie dizainą, tiek apie kai kuriuos konstrukcinius pokyčius. Beje, „Cadillac“ jau nuo, rodos, 1930-ųjų turėjo savo dizaino specialistą, kuris formavo automobilių išvaizdą. Tačiau įvairūs mašinos agregatai buvo tobulinami eksperimentuojant, o daugelis sprendimų priimama intuityviai. Įdomu, kad kai kurie praėjusio šimtmečio pradžioje sumąstyti agregatai dabar atrandami iš naujo. Tarkim, 1912-ųjų „Cadillac Model 30“ buvo ne tik pirmasis pasaulyje, turėjęs elektrinius žibintus, bet ir elektrinį starterį bei generatorių viename korpuse. Tai buvo genialius sprendimas, mašinos šeimininkus išvadavęs nuo prievolės sukti rankeną, norint užvesti variklį, bet ir pelnęs jo autoriams prestižinį britų apdovanojimą „Dewar Trophy“. Vaizdas po variklio gaubtu panašus į tą, kurį matome pravėrę alaus daryklos duris, – visur variniai vamzdeliai. Dirželis sutvirtintas plieniniais žvyneliais“, – pasakoja S. Brundza.
Unikalios „Cadillac“ kolekcijos savininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad Amerikoje kur kas anksčiau pradėta rūpintis vairuotojų komfortu. Čia anksčiau nei Senajame žemyne atsirado automatinės pavarų dėžės. Pirmieji kondicionieriai pradėti montuoti apie 1935-uosius, nors Vokietijoje dar prieš porą dešimtmečių toks agregatas net prabangiuose modeliuose buvo sutinkamas palyginti retai.
S. Brundzos automobilių muziejuje atsispindi dar vienas paradoksas – nors JAV visais laikais buvo priklausomos nuo importuojamos naftos, automobilių variklių darbinis tūris buvo beprotiškas, net turint galvoje amerikietiškus mastelius. Antai iki šių dienų gyvuojančią V8 tipo variklio komponuotę sugalvojo „Cadillac“ inžinieriai. Po „Cadillac Sixteen“ gaubtu sumontuotas net 16 cilindrų variklis. Juokaujama, kad nuvažiavus į degalinę ir pradėjus pilti benziną, variklį buvo būtina išjungti – antraip bako pripildyti sklidinai nebūtų buvę įmanoma.
Išskirtinį amerikiečių polinkį į gigantomaniją atspindi ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje gimusi mada automobilių galinius sparnus vainikuoti pelekais, kurie buvo gauti baltuosius ryklius sukryžminus su NASA raketomis. Kai kurių S. Brundzos „Cadillac“ automobilių kolekcijos eksponatų ilgis – beveik 6 metrai. Salone tiek vietos, kad čia būtų galima surengti nedidelio biudžeto vestuvių pokylį. Vairuotojas (beje, jo darbo vieta nuo „Cadillac“ keleiviams skirtos erdvės atitverta pakeliamu stiklu), norėdamas pamatyti, kas vyksta ant galinės sėdynės, turi naudoti žiūronus.
Beveik visi muziejaus ekspoziciją (dabar čia rikiuojasi 32 modeliai; seniausias jų sukonstruotas 1904-aisiais, o jauniausias – 1987-aisiais; iš viso S. Brundzos „Cadillac“ automobilių kolekcijoje yra 50 mašinų) sudarantys automobiliai yra restauruoti, todėl atrodo tarsi vakar nuriedėję nuo konvejerio. Visos be išimties mašinos gali važiuoti pačios. Tiesa, tokie žygiai turi savo kainą: iš muziejinio snaudulio pažadinti varikliai pradeda varvėti, todėl po kai kuriais ratuočiais budi vonelės (sovietmečiu, jei iš žigulio galinio tilto išsisunkdavo vienas lašas tepalo per 45 sekundes, oficialios normos nebūdavo viršijamos...). Restauratorių rankų nepaliestas tik vienas – 1922-ųjų „Cadillac“ – modelis.
„Kokybiška antikvarinių mašinų restauracija iš tiesų yra labai sudėtingas ir brangus dalykas. Lietuvoje tokius darbus atlikti galinčius meistrus galima suskaičiuoti ant pirštų, todėl aš stengiausi pirkti jau sutvarkytus ar gerai išsilaikiusius automobilius. Esu įsigijęs ir keletą automobilinių mumijų, tačiau pradėjus ieškoti detalių kyla abejonių, ar pakaks laiko viskam sutvarkyti“, – pripažįsta kolekcininkas.
Gera žinia ta, kad net ir trūnydami sandėliuose tokie daiktai brangsta. Didžiąją dalį eksponatų nupirkęs dolerio nuopuolio laikais, S. Brundza tikina gavęs „gera“ kaina.
„Šnekėti apie tikslius skaičius turbūt nėra prasmės, nes senovinio automobilio kaina paaiškėja tik tada, kai dėl jos susitaria pirkėjas ir pardavėjas. Dabar tokie sandoriai nevyksta, todėl kas kiek realiai kainuoja – nežinau. Kita vertus, mano tikslas buvo ne surinkti kuo brangesnius ir retesnius modelius, o kuo išsamiau atspindėti automobilizmo raidą. Šiuo atžvilgiu pavyko beveik viskas. Nemažai oldtaimerių ekspertų pripažįsta, kad mūsiškė kolekcija yra didžiausia ir išsamiausia visoje Rytų Europoje“, – džiaugiasi S. Brundza.
