Geriausio rezultato receptas Dakarui – B. Vanago ir S. Rozwadowskio akimis

Benediktas Vanagas ir Sebastianas Rozwadowskis – „General Financing team Pitlane“ komandos pilotai, kurie sausio 2 d. startuos sudėtingiausiame bekelės ralio maratone – Dakaro ralyje. Tinklaraštis.gf.lt klausė jų apie tai, ko reikia pergalei lenktynėse, kas sunkiausia Dakare ir kuris kartas jame buvo pats įsimintiniausias.

- Benediktai, Dakaro ralyje dalyvavote jau keturis kartus. Kuris iš jų paliko didžiausią įspūdį?

Pirmą įspūdį galima sudaryti tik pirmąjį kartą. Būtent 2013-ųjų Dakaras tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Daugiausiai todėl, kad jo metu klydome daugiausiai kartų, o kiekviena klaida reikalavo milžiniškų pastangų išlikti lenktynėse. Antras didžiausias įspūdis – patirtis savaitę lenktyniauti lūžusiu riešu. Būtent tą kartą pasiekėme geriausią lietuvių rezultatą Dakare.

- Sebastianai, 2017-ųjų Dakaras bus jums antrasis. Kodėl vėl į jį grįžtate?

Dakare tu varžaisi ne tik su kitomis komandomis, tačiau ir su pačiu savimi. Dakaro metu atrandi savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, keitiesi kaip asmenybė. Aš, sakyčiau, priklausau tai kategorijai Dakaro dalyvių, kurie tik kirtę finišo liniją vėl iš naujo startuoti nori jau kitą dieną. Taip, aš esu išprotėjęs dėl Dakaro.

- Kas jums yra pergalė ir ką ji jums reiškia?

B. Vanagas: Pergalė parodo, kad geriausiai atlikai darbą iš visų dalyvaujančių minios. Kai kalbame apie Dakarą, ta minia – geriausiųjų pasaulyje. Visada renkuosi didžiausios konkurencijos lenktynes. Nepervertinu pergalės fakto, man svarbiausia – procesas jos siekiant. Tuomet daugiausia tobulėji.

S. Rozwadowskis: Pergalė man yra sėkmės sinonimas, o sėkmė, kaip kažkada yra sakęs garsusis futbolininkas Pele, nėra sutapimas. Tai sunkus darbas, mokymasis, atkaklumas ir užsispyrimas, ir svarbiausia, meilė tam, ką darai. Sutinku su tuo 100 proc.

- Jei sakytume, kad pergalei ir geram pasirodymui lenktynėse reikia keturių ingredientų – patyrusių pilotų, profesionalios komandos, gero automobilio bei sėkmės, kokia procentine dalimi kiekvienas iš šių ingredientų būtų svarbus (jei visą visumą laikytume 100 proc.)?

B. Vanagas: Ingredientų yra daugiau nei išvardinote. Tačiau jei renkamės šiuos kaip 100 procentų, tuomet reiktų įvesti dar vieną korekciją. Sėkmę keisčiau pasirengimu. Tuomet tai yra lygios dalys, po 25 procentus kiekviena.

Komandoje mes esame tolygiai priklausomi nuo kiekvienos grandies. Čia norėčiau priminti vieną inžinerinę taisyklę, kuri be išlygų veikia ir komandiniame siekyje. Mechanizmas (komanda) yra stipri tiek, kiek stipri yra silpniausia jos grandis. Kitaip tariant, nesvarbu, kiek galingas yra bolido variklis (komandos lyderis), tačiau jei grandinėje perduodančioje variklio galią į ratus yra silpna grandis, būtent toje vietoje yra didžiausia rizika, kad niekur mes nenuvažiuosime.

S. Rozwadowskis: Visi šie ingredientai yra vienodai svarbūs. Tikrai negalėčiau sakyti, kad patyrę pilotai yra svarbesni už likusius komandos narius ar automobilį. Dakare negalėtume pasiekti gero rezultato, jei bent vieno iš ingredientų trūktų ar jis būtų silpnas.

- Sunkiausia Dakare..?

B. Vanagas: Daug sunkių faktorių Dakare. Natūralu, šios lenktynės suprojektuotos būti sudėtingiausiu automobilių sporto išbandymu pasaulyje, ir nuolat tobulinamos. Sudėtingiausia – išlaikyti koncentraciją nuolat veikiamam alinančių karščių, nemigos, didelio triukšmo, deguonies trūkumo, nuovargio. Esant visiems šiems faktoriams 2 savaites privalai demonstruoti išskirtinę dėmesio koncentraciją dažnai važiuojant beveik 200 km per val. ten, kur nėra kelio, bei nedaryti klaidų.

S. Rozwadowskis: Nenuspėjamumas ir įvairovė. Kiekviena Dakaro diena, kiekvienas greičio ruožas yra skirtingi. Vieną dieną lenktyniauji didžiuliame karštyje aukštose kopose, o kitą – jau esi vos ne 5 km aukštyje virš jūros lygio, kur lyja ir sninga, o oro temperatūra nukrinta vos ne iki 0 laipsnių. Žinoma, ilga trukmė bei sudėtingi greičio ruožai taip pat sunkina ralį.

- Papasakokite smagiausią nuotykį nutikusį jums Dakaro ralyje.

B.Vanagas: Iš Dakaro nutikimų ir nuotykių nesunkiai galėčiau parašyti ne vieną skaitomą knygą. Dažnai tai, ką po laiko prisimename kaip nuotykį, jo nutikimo metu neatrodo kaip patrauklus ar smagus nutikimas.

Pirmojo Dakaro metu virtome siaurame kalnų serpantinų keliuke. Laimingo atsitiktinumo dėka likome ant kelio. Tačiau bandant važiuoti toliau, bolidas net nepajudėjo iš vietos. Pradarius duris, pamačiau, kad puse automobilio kabėjo ant prarajos, tik likusi pusė buvo ant kelio. Teko nemažai paplušėti, kol pajudėjome toliau.

Šis kadras pateko į pasaulinę „Eurosport“ apžvalgą su žodžiais „These brave Lithuanians of Dakar“. Dabar šį nutikimą prisimenu su šypsena, tuomet nebuvo taip juokinga.