Tačiau net ir šiame kontekste amerikietiškas ištvermės maratonas bekele „The Mint 400“ atrodo bene pats beprotiškiausias. Praėjusią savaitę čia startavo ir eilinį kartą varžybų šeimininkus savo pasirodymu šokiravo benzingalviai iš Lietuvos – Arūnas Lekavičius ir Ąžuolas Žadeika.
Šie alytiškiai dalyvauti kovo pabaigoje dykumose netoli Las Vegaso vykstančiose „The Mint 400“ varžybose vyko jau penktą kartą. Tiesa, pati pirmoji akistata su amerikietišku automobilių sportu 2012-aisiais įvyko „Baja 1000“ serijos (skaičius byloja apie distancijos ilgį) lenktynėse, tačiau iš esmės kalbame apie tą patį dalyką – lėkimą bekele neatpažįstamai modifikuotais visureigiais.
„Kalbą pradėti turbūt reikia nuo to, kad amerikiečiai yra sunkiai pralenkiami grandiozinių šou renginių meistrai. Varžybas jie sugeba paversti keletą dienų trunkančiomis dūzgėmis, kuriose puikiai jaučiasi tiek pažiopsoti atkeliavę mėsainių mėgėjai, tiek profesionalūs sportininkai.
„The Mint 400“, vienos pačių garsiausių bekelės lenktynių Šiaurės Amerikoje, vyksta visą savaitę, nors distanciją – 400 mylių – lyderiai įveikia per 6-7 valandas. Visą likusį laiką čia zuja tarptautinio kalibro įžymybės, organizuojami įvairiausi rinkimai, konkursai, vakarėliai ir pan. Čia sukeliamo šurmulio mastelius Lietuvoje sunku įsivaizduoti ir tikrai nėra su kuo palyginti“, – pasakojo Ą. Žadeika.
Tas pats pasakytina ir apie visureigius. Su standartine technika jie neturi nieko bendra – į žvėriškai tvirtą vamzdinę konstrukciją įspraudžiami iki 1200 AG pajėgumą pasiekiantys varikliai, montuojama pakaba (jos eiga siekia 1 metrą), įrengiamos trys vietos ekipažo nariams ir... viskas.
Čia nėra netgi stiklų, nes jie garantuotai būtų iškulti iš po varžovų ratų lekiančių akmenų nuo starto geriausiu atveju nuvažiavus porą šimtų metrų. Sportininkus saugo tik skafandriniai šalmai ir viltis, kad iki dalyvių gretos praretės, jie neįsivels į ritmus incidentus su konkurentais.
Pastaroji užduotis yra velniškai sunki, nes „The Mint 400“ starte surikiuoti pagal technikos ir pilotų pajėgumą paprastai stovi per 300 visureigių. Į trasą jie išleidžiami po du kas 30 sekundžių ir bent akimirksniu lėčiau įveikęs keletą šimtų metrų lygiagrečiai vingiuojančią bekelės preliudiją, būna pasmerktas ryti dulkes į vienas vėžes susiliejančiame kelyje.
„Šių mašinų galimybės neįtikėtinai didelės. Europinio standarto visureigiai, bekelės varžyboms parengti pagal T1 ar T2 techninius reikalavimus kai kurias „The Mint 400“ trasos vietas apskritai vargų ar įveiktų. Šuolis nuo kokių 5 metrų tramplino čia toks pat įprastas, kaip krepšinyje kamuolio dėjimas iš viršaus“, – pasakojo alytiškis.
Dar viena garsiųjų amerikietiškų bekelės varžybų ypatybė – visų vienos klasės mašinų varikliai čia yra identiški, o saugantis bet kokių pagundų gudrauti, užplombuoti. Vienodi ir borto kompiuteriai, ir pavarų dėžės, ir kėbulo gabaritai, ir amortizatorių eiga. Kitaip tariant, pirmas finišo liniją čia kerta tas, kuris turi daugiau „pilietinės drąsos“ neatleisti akceleratoriaus tais momentais, kai sveikas protas ir savisaugos instinktas klykte klykia „stabdyk“.
Kaip bežiūrėsi, važiuoti didžiuliu greičiu visiškai nežinoma bekele, iš tiesų gali tik žmonės, kuriems baimės jausmas iškrenta drauge su pieniniais dantukais.
Po debiuto „Baja 1000“ ir 2013-aisiais įvykusios pirmosios pažinties su „The Mint 400“ lenktynininkų iš Lietuvos desantas – Ą. Žadeika bei garsiojo „Dakaro“ maratono parako uostęs A. Lekavičius – pelnė būtent tokią reputaciją: virtuoziškai vairuojančių ir kur kas rečiau nei būtų galima tikėtis naudojančių stabdžius. Tąkart jų užimta antroji vieta vidutinio galingumo automobilių klasėje „3000“ bei septyniolikta bendroje įskaitoje buvo traktuojama kaip vienas didžiausių varžybų siurprizų.
2014-aisiais vyrukai taip pat užėmė 2-ąją vietą, bet lenktynių nelaimėjo tik dėl netoli finišo apmaudžiai sudaužyto ir užstrigusio rato, kurį nuimti pavyko tik per neįsivaizduojamai ilgas 25 minutes (nugalėtojui pralošta maždaug 2 minutes). Dėl šios priežasties 2015-aisiais lietuvių automobilio judėjimą nuo pat starto sekė televizijos sraigtasparnis.
Beje, nors stebint automobilių lenktynes per televizorių ekranus dažnai būna sunkoka susidaryti įspūdį, kokie žiaurūs išbandymai laukia „The Mint 400“ dalyvių ir jų technikos nesunku nuspėti vien žiūrint nuotraukų galeriją. Maždaug 150 km/val. greičiu judantis visureigis smėlio sinusoidę, kurios bangų viršūnės viena nuo kitos nutolusios per 4-5 metrus, praskrieja tarsi meistriškai virš vandens paleistas plokščias akmenukas.
Tačiau padarius klaidą ir mašinos pirmagaliu smeigus į tokio kupsto šoną, seismologai greičiausiai fiksuoja nedidelį žemės drebėjimą. Finišą paprastai pasiekia ne daugiau pusės dalyvių.
„Užduotis startuojant „The Mint 400“ labai paprasta – pirmam pasiekti finišą nenuklystant nuo trasos, vingiuojančios kompiuterio ekrane. Kadangi reikia įveikti tris ratus, galima pasižymėti pavojingas zonas, tačiau tai turi nedaug prasmės, nes kartą pravažiavus tokiam kiekiui monstrinių mašinų, kelio paviršius kinta radikaliai. Todėl visą lenktynių laiką – kokias 6-7 valandas – privalai lėkti didžiuliu greičiu iš esmės nepažįstama, o standartinėms mašinoms netgi neįveikiama (nebent jos gali važiuoti metro gylio provėžomis), bekele. Tokių emocijų nepatirsi niekur kitur“, – tikina Ą. Žadeika.
Deja, pernai persėdę į galingesnį „6200“ klasės visureigį, dėl išsinuomotos technikos kaprizų finišo vyrai nepasiekė. Šiais metais alytiškiai grįžo prie „3000“ klasės automobilio ir vėl atsidūrė dėmesio centre, nes sugebėjo finišuoti ant nugalėtojų pakylos.
„Tiesą sakant, vis dar neturim oficialių rezultatų, todėl tiksliai nežinom užėmėm trečią ar antrą vietą savo įskaitoje. Mūsų pačių skaičiavimais likom treti, tačiau lenktynes aprašinėję specializuoti naujienų portalai „pakabino“ informaciją, kad buvom antri. Tai nėra svarbu, nes nei viena, nei kita pozicija neatspindi to, kas vyko trasoje“, – pasakoja Ą. Žadeika.
Jo teigimu, šįkart teko daugiau kovoti su savo technika, o ne su varžovais, nes jau starte pradėjo streikuoti visureigio degalų įpurškimą reguliuojantis kompiuteris, todėl ilgą laiką teko važiuoti tik su trimis dirbančiais cilindrais. Po kiek laiko vyrai išsiaiškino, kad elektronika „atsigauna“ perkrovus kompiuterį – t. y. užgesinus ir vėl įjungus variklį.
„Kurį laiką taip vertėmės – perkraudavom kompiuterį po kiekvieno rimtesnio stabdymo, tačiau tokio elgesio netoleravo starteris: jis sugedo nuvažiavus maždaug 40 mylių. Kadangi visureigis su automatine pavarų dėže ir užvesti be starterio jo neįmanoma, teko ardyti konstrukcijas ir lįsti į automobilio vidurius (variklis montuojamas salone), nes priėjimas prie starterio labai komplikuotas.
Iš viso tą teko daryti tris kartus, todėl antroje lenktynių pusėje jau buvome įsigudrinę, kaip reikiamą vietą pasiekti ir variklį užkurti sprinteriškai greitai: tai pavykdavo padaryti į starterio relę tiesiogiai duodant elektros srovės „pliusą“, – prisiminė Ąžuolas.
Perpratę visureigio kaprizus – variklio kompiuteris dirbdavo normaliai esant aukštiems sūkiams – vyrai lėkė, kaip patys juokiasi, vadovaudamiesi šūkiu „stabdžius sugalvojo bailiai“. T. y. stabdžius naudojo tik kraštutiniu atveju neatleisdami akceleratoriaus.
Nuo tokių apkrovų stabdžiai netrukus tarė „viso gero“ – pradėjo kristi sistemos slėgis, todėl norint sulėtinti mašiną stabdžių pedalu reikdavo „pompuoti“. Be to, lūžo galinis stabilizatorius ir buvo prakirsti du ratai.
„Finišavom tik todėl, kad buvo kaip visiški bepročiai užsispyrę finišuoti, ir kad nepaisant visko, kai kurie dalykai mums sekėsi“, – pasakoja A. Lekavičius.
Klausiami, kaip būtų susiklosčiusios ištvermės lenktynės, jei ne tokie visureigio kaprizai, vyrai susilaikė nuo spekuliacijų, bet pripažino, kad potencialo užimti pirmą vietą „3000“ klasėje buvo sočiai: nugalėtojų ekipažą jie lenkė mažiausiai tris kartus, kai pajudėdavo į trasą po eilinio visureigio gydymo kurso.
„Gaila tik to, kad komanda, iš kurios nuomojomės visureigį, nebuvo pasiruošusi tokiam scenarijui. Jie neturėjo ne tik atsarginio variklio kompiuterio, bet ir atsarginių stabdžių kaladėlių. Todėl išėjo taip, kad gaišti serviso zonose (jų buvo trys kiekviename rate) nebuvo prasmės – ten stojome tik vieną kartą piltis degalų“, – apgailestavo Ą. Žadeika.
Vyrai prisipažino, kad toks mechanikų požiūris juos gerokai nuvylė, todėl ruošdamiesi kitų metų startui stengsis suformuoti šiek tiek didesnį biudžetą ir derėtis su solidesne kompanija.
Tai padaryti būtų galima sutarus su vietiniais reklamos rinkos žaidėjais, tačiau su viena sąlygą – lietuviai turėtų dalyvauti visuose penkiuose „The Mint 400“ serialo etapuose. Todėl kol kas alytiškiai „veža“ tik kuklią savo pačių ir bičiulių įmonių reklamą.
