Kolegų žurnalistų paprašiau parodyti tai, ko nematyti ir kas nerodoma televizijoje. Jie truputį supyko: ,,Žmonės valgyti neturi, kaip tau tai parodyti?“ Bet nuvedė mane į bažnyčią, gal reikia sakyti – į cerkvę, nes dauguma graikų yra stačiatikiai. Žmonių eilė rikiavosi ant šaligatvio, vinguriavo pro vartus, per šventorių į medinį priestatą. Moterys, pasirišusios skarutes ir baltas prijuostes – tai savanorės, – kiekvienam į atsineštą dubenėlį pylė pupelių su bulvėmis, pridengdavo jas dviem riekėmis duonos ir pasirinktinai duodavo arba indelį pieno, arba jogurto.
Eilėje stovėjo ne valkatos, o žmonės, tokie kaip jūs ir aš. Ponia su šuniuku glėbyje. Susišukavusi, nagai nesupleišėję, šventiškai apsivilkusi. Vyras nesunešiotu kostiumu, gėlytė atlape, visai dar naujas portfelis rankoje. Prakalbintas atsakinėjo, bet žiūrėjo į šalį. Jau pusę metų neturi jokių pajamų – nei algos, nei bedarbio pašalpos. Vaikai išvažiavę, žmona eiti į eilę prie cerkvės atsisakė. Ką gavęs, vyras dalijasi su ja.
Graikijoje yra 400 parapijų, jos visos jau pradėjo dalyti maistą, kurį gauna iš užsienio labdaros organizacijų. Bet alkanųjų eilės didėja. Nepanašu, kad jos sutrumpės. Nes Graikija įsiskolinusi tiek, kiek tarpukario Lietuvos kortomis prasilošęs plikbajoris. Pagalba pinigais, kurią kartkartėmis vykdo Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), po keliolika ir net po keliasdešimt milijardų eurų, nieko nepadeda. Jeigu Lietuva gautų tokias sumas, pinigų užtektų pastatyti po butą kiekvienam, kuris neturi, kur gyventi, ir dar visiems pasidabruotume stogus. Bet Graikijai nepadeda ir nepadės, nes jos skolos astronominės, tokios didelės, kad gaunamos pagalbos neužtenka palūkanoms išmokėti ir skoloms, kurių terminai baigėsi, grąžinti.
Gali atrodyti – tai nemokėk palūkanų ir negrąžink skolų. Bet tada šalis tampa nemoki, įvyksta baisusis default. Jis įvyksta savaime. Jeigu nevykdai savo finansinių įsipareigojimų, tau ne tik niekas neskolins, bet nelabai galėsi mokėti už būtinas užsienyje perkamas prekes, tokias kaip vaistai, kuras ar žaliavos, o tai – jau ne krizė, bet visiškas ekonomikos paralyžius.
Graikija jokiu būdu negalės grąžinti skolų, nes jos, vienais skaičiavimais, lygios 180 mlrd. eurų, kitais – 320 milijardų. Toks didelis skirtumas todėl, kad rimtos buhalterijos ten net ir valstybės lygmeniu niekada nebuvo. O šalis juk ne tokia didelė – 11 mln. gyventojų, iš gamtos turtų turi tik alyvmedžius, mėlyną dangų ir paplūdimius. Kyla pagrįstas klausimas: kaip ši šalis galėjo taip nusigyventi, taip žemai nusiristi?
Skolos, sukurtos kolektyviai
Turistas, pagyvenęs dvi savaites žemyninėje Graikijoje (bet ne salose, nes ten kiek kitaip), tik numos ranka: ,,Ai, toks jų nacionalinis charakteris.“ Yra toks nelabai inteligentiškas pašmaikštavimas. Sakoma, neva vienas žydas apves aplink pirštą dešimt arabų. Vienas kinas apgaus dešimt žydų. O vienas graikas apgaus dešimt kinų. Negalima taip apibendrinti, bet kai kurie dalykai akivaizdūs. Pavalgius restorane tau atneš ne kasos aparato čekį, o ranka rašytą sąskaitą graikų rašmenimis ir graikų kalba.
Padavėjas prirašys tokius antkainius ir tokius PVM, kokius tik norės. Bet valstybė iš tos sąskaitos negaus nieko. O jei kelsi skandalą ir reikalausi sąskaitos iš kasos aparato, tapsi viso restorano paniekos ir pajuokos objektu. Nes tu nesolidarus. Visi į tave žiūrės kaip į valstybės priešą, jeigu ieškosi normalaus atsiskaitymo bet kur – parduotuvėje, viešbutyje, odontologijos kabinete, advokato kontoroje ar taksi. Guldamas į ligoninę žmogus pirmiausia, artimųjų padedamas, sudaro visų galimų tyrimų, procedūrų ar operacijų sąrašą, pinigus sudeda į vokelius, ir tik tada važiuoja. Tai iš kur valstybė turės pinigų, jeigu niekas nemoka mokesčių? Turtuoliai, puikių advokatų padedami, mokesčių pavidalu nesumoka milijonų eurų, o paprasti žmonės mielai sutinka gauti atlyginimus „vokeliuose“.
Buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kiek Atėnuose yra privačių, asmeniškų baseinų. Mokesčių inspekcijos duomenimis, jų turėjo būti 3 tūkstančiai. Inspektoriai, sraigtasparniu praskridę virš sostinės ir nufotografavę, išsiaiškino, kad jų yra bent 14 tūkstančių. Iš kur pinigai jiems įrengti? Kodėl nemokama už jų sunaudojamą vandenį ir elektrą? Niekas nebuvo nubaustas.
Įprotis niekinti valstybę, stengtis ją apgauti ir didžiuotis, jeigu pavyksta, labai panašus į lietuviškąjį. Ir šaknys panašios – svetima okupacija. Lietuvoje tai buvo carizmas. Tada kyšiai buvo šventas ir garbingas dalykas. Graikijoje – nė kiek ne humaniškesnė osmanų turkų vergovė, irgi trukusi kelis šimtmečius. Tačiau Europoje buvo daug vergovės prislėgtų tautų: moldavai, bulgarai, visa Balkanų puokštė. Ten korupcijos daug, bet taip, kaip Graikijoje, nėra niekur.
Vidutiniškai graikas per metus kyšiams išleidžia 1 200 eurų, daugiau kaip 4 tūkst. litų. Visi tai žino ir visi su tuo sutinka. Šalis pačių jos gyventojų nustekenta, valstybės audinys tarsi kandžių suėstas. Bet kodėl Graikija taip išsiskiria iš kitų?
1980 m. rinkimus laimėjo socialistų partija PASOK. Jos įkūrėjas Andreas Papandreou tapo ministru pirmininku. Beje, jis yra dabartinio premjero tėvas. Jis skelbė, kad priešinasi visiškam Graikijos įsijungimui į Europos Sąjungą, bet labai noriai leido jos pinigus kurdamas milžinišką biurokratinę mašiną. Visi jo šalininkai gavo, nesvarbu, kvalifikuoti jie ar ne, gerai mokamus valdiškus postus. Algas jiems mokėjo iš užsienyje imamų paskolų.
Laistyti ten, kur palyta
Susiklostė savotiškas feodalizmas. Rinkėjai už balsavimą ,,kaip pridera“ gaudavo kokių nors privilegijų, o išrinktasis – parlamento narys, meras ar savivaldybės narys – tapdavo tarsi skolininku, kuris būtinai turi savo rinkėjui padėti asmeniškuose reikaluose: gauti jam gerą darbą, lovą ligoninėje, vietą universitete ar vaikų darželyje.
Konservatoriai – „Naujoji demokratija“, vadovaujama Kosto Karamanlio, perprato socialistų taktiką, šoko dalyti gyventojams dar didesnių pažadų, o kai laimėjo rinkimus, sukūrė dar didesnę klientų – senąja Romos laikų šio žodžio reikšme – gerai mokamų savo šalininkų struktūrą. Anksčiau valdžiusios partijos statytiniai nebuvo atleidžiami iš darbo. Tiesiog buvo kuriama antra struktūra, o kartais – ir trečia. Taip jie pasimainydami valdė šalį. Kai susendavo, vairą perduodavo sūnums. Retkarčiais įsiterpdavo trečioji partija, vadovaujama Mitsotakio (tėvas – Konstantinas, sūnus – Kyriakas). Ji veikė irgi tais pačiais metodais, tik dar įžūliau, nes kitaip nebūtų galėjusi prasimušti per socialistus ir konservatorius.
Kiekviena graikų šeima turi savo „užtarėją“ – deputatą, ministrą, merą ar svarbų direktorių. Jie nekviečiami svečiuotis, jie šaukiami padėti, kai nutinka rimta bėda – bauda, gresia laisvės ar darbo praradimas. Jie privalo padėti. Ir padeda, kad ir kaip ten būtų. Todėl susidarė neįtikėtina padėtis – Graikijoje kas ketvirtas žmogus turi valdišką darbą, nors tas darbas dažnai nereikalingas arba dubliuoja kitą, dažnai jam kliudo. O algas gauna tokias pačias kaip Europos šalyse, kur ekonomika sustyguota, valdininkai ja rūpinasi ir savo darbą supranta. Graikijos parlamento darbuotojai gauna 14 algų per metus ir dar papildomai premijas – dviejų mėnesių algas. O algos Graikijoje nėra mažos.
Graikai visą tą laikotarpį gyveno gerai. Iš skolintų pinigų.
Vyriausybė, siekdama būtinai patenkinti gyventojus, ypač savo šalininkus, mokėjo puikius atlyginimus. Pinigus jiems ėmė iš užsienio – tiek iš Europos struktūrinių fondų, tiek iš bankų, platino užsienyje obligacijas. Atrodė labai rimtas popierius – Graikijos vyriausybės garantuota obligacija. Priežastys imti paskolas buvo gražios: keliams tiesti arba taisyti, stadionams, ligoninėms, mokykloms statyti...
Tik visa tai, deja, buvo įžūlus melas. Visos Graikijos vyriausybės, viena po kitos, melavo ir Europos Sąjungai, ir užsienio finansų įstaigoms. Falsifikavo net oficialius valstybės statistikos duomenis. Dėl gerų uždarbių – mažai kas suprato, kad valstybė leidžia ir švaisto ne savo pinigus – Graikijoje atsirado vartojimo epidemija. Jeigu taip daro valstybė, tai ir mes, piliečiai, galime taip daryti. Žmonės įprato prie lengvai gaunamų kreditų, brangių naujų automobilių, elektronikos prietaisų, madingų drabužių, gero maisto. Užsienio įmonės buvo laimingos galėdamos padėti – užpylė šalies rinką prekėmis ir išstūmė vietos gamintojus.
Kai graikas žiūri į veidrodį, jis mato Sokratą, Aleksandrą Didįjį arba Onasį. Žodžiu, legendinį Graikijos didvyrį. O didvyriui priklauso viskas. Dėl šalies krizės graikai dabar kaltina savo trumpareges vyriausybes, bet labiausiai – Europos Sąjungą. Graikų argumentas nekaltai vaikiškas: „O kodėl mes negalime gyventi taip, kaip jie?!“ Kai Vokietijos spauda sumurmėjo, kad reikia dirbti rezultatyviai, tik tada bus galima imti geras algas, graikų laikraščiuose buvo išspausdinta karikatūra – nacistinė vėliava su svastika, neva pakelta virš Brandenburgo vartų Berlyne. Labai sąmojinga.
Graikijos ateitis niūri. Tos savo kupros, milžiniškos skolos, lengvapėdiškai sukauptos per 30 metų, ji negalės atsikratyti. Grąžinti jos neįmanoma – šalis tiek neuždirba. Kilniaširdiškai nubraukti skolų irgi neišeina, nes tai ne iš dangaus nukritę pinigai, o kitų šalių gyventojų santaupos, jų pensijų fondai, jų investicijos. Ir ką sakys kitos šalys, kurios dabar didvyriškai kovoja su krize?
Visais laikais įvairios valstybės atsidurdavo panašioje padėtyje, gal ne tokioje tragiškoje, kaip dabar Graikija, ir išeidavo iš padėties devalvuodamos, nuvertindamos savo nacionalinę valiutą. Ir Lietuvą tai buvo ištikę tarpukario metais. Devalvacija – tai ekonominės šalies problemos užstūmimas ant gyventojų pečių. Žmonių santaupos ir turimi grynieji pinigai, algos ir kitų formų uždarbiai vienu kirčiu sumažėja, kartais per pusę. Tai – savo gyventojų skurdinimas, vagystė, ištraukiant pinigus iš piliečių kišenės.
Tiesa, po tokios žiaurios operacijos ekonomika dažniausiai atsitiesia. Bet Graikija neturi net ir tokios galimybės, nes, kaip ir visos senosios Europos Sąjungos narės, atsisakė savos valiutos. Turi bendrą – eurą. Jo atsisakyti ir vėl įvesti drachmą? Irgi nepadės. Skolas, paimtas eurais arba doleriais, reikės ir grąžinti eurais arba doleriais.
Labai panašu, kad Graikijos laukia default – nemokumas. Kad tai – visiškas šalies ekonomikos paralyžius, jau kalbėjome. Išlipti iš jo sunku – kaip iš šulinio. Nes pramonė, kiek jos yra, negali gyvuoti be importuojamų žaliavų, komponentų, energijos išteklių. Panašiai su turizmu – Graikijos stuburkauliu. Bet kokie mokėjimai tokioje padėtyje atsidūrusiai šaliai teisme skolintojų gali būti areštuoti. Pagal principą: ,,Pirma grąžink skolas, tada kalbėk.“
Ar Lietuvai gresia atsidurti tokioje padėtyje kaip Graikija? Visoms valstybėms gresia, jeigu vyriausybės elgsis neapdairiai, jeigu ieškos trumpalaikių pagerėjimų ir taip dar labiau didins ateities problemas.
Tai, kad Lietuvos Vyriausybė, krizei prasidėjus, paėmė dideles paskolas, teisinga ir suprantama. Reikėjo palengvinti krizės smūgį žmonėms, padėti ekonomikai ir taip sulaukti geresnių laikų. Bet paskolą Lietuva paėmė ne iš TVF, kuris tokią paskolą siūlė už mažesnes palūkanas, o iš Amerikos ir Europos finansininkų. Palūkanos didesnės – šimtai milijonų. Mūsų Vyriausybė aiškino, kad, duodamas pigius kreditus, TVF kelia sąlygas: patvarkyti ūkį, apkarpyti nereikalingas išlaidas, sumažinti biurokratiją. Privatūs finansininkai jokių sąlygų nekelia, rankas palieka laisvas. Latvija paėmė TVF paskolą, sutiko su jo sąlygomis, įvykdė rekomendacijas ir gana greitai pakilo iš duobės. Jos ministrą pirmininką Europos spauda rodo kaip pavyzdį visiems. Mes, Lietuvos piliečiai, džiaugsimės ir sveikinsime Vyriausybę, jeigu matysime, kad tos brangios paskolos buvo panaudotos konstruktyviai. Norime tikėti, kad taip ir buvo. Kad buvo gerokai sumažintas biurokratinis aparatas, tiek valstybės, tiek savivaldybių – jo sumažinimas juk irgi kainuoja nemažai pinigų, kad padidėjo to aparato efektyvumas. Kad laisvos rankos atliko mūsų valstybei reikalingus darbus.
Tačiau jeigu tai buvo politinis manevras, siekiant išlaukti krizės audrą, o paskolų grąžinimą ir didelių palūkanų išmokėjimą palikti kitai vyriausybei, tai reiškia, kad Lietuva pastatyta į slidų Graikijos kelią. Mums, piliečiams, nesvarbu, kaip katinas vadinasi – socialdemokratas ar konservatorius. Mums svarbu, kad jis gaudytų peles. (Ačiū Den Siaopinui už citatą.)
