Emigruos ir jis?
Susitinku su Gyčiu vienoje iš jo mėgstamų kavinių ir kalba iškart pasisuka apie jo planus. „Šiemet baigiau studijas ir noriu studijuoti toliau. Bet ne čia, Lietuvoje, o užsienyje – ten, kur šilta, gera“, - šypsosi jis. Nejaugi mūsų šalis praras dar vieną talentą? „Tai dar tik planai. Nežinau, kaip viskas pasisuks. Labai norėčiau į Ispaniją, tačiau ten mažai specialybių, kurias galima studijuoti anglų kalba. Nervuoja! O jeigu pradėčiau mokytis kalbėti ispaniškai, viskas labai užtruktų.“
- Nejaugi taip blogai Lietuvoje?
- Neblogai, tik čia nėra ką mokytis. Jeigu viskas bus gerai su darbais, gal niekur nevažiuosiu – laikas parodys. Visokių fantazijų buvo. Svajojau mokytis režisūrą – mane visada domino kinas. Ir čia ne tėčio įtaka – nuo vaikystės esu kinomanas, turiu namie sukaupęs nemažą filmų kolekciją.
Už studijas mokėjo tėtis
- Studijos ISM Vadybos ir ekonomikos universitete nepigiai kainuoja. Padėjo tėtis?
- Taip. Tokią sumą (daugiau kaip 7 tūkstančius per metus - aut. past.) pačiam surinkti nelengva. Kol studijavau, buvo sudėtinga dirbti nuolatinį darbą. Kitu atveju būtų reikėję plėšytis ir nukentėtų arba darbas, arba mokslai. Nesinorėjo praslysti ir studijuoti vien dėl popieriaus – norėjau gauti ir žinių.
Užsidirbdavau tik savoms išlaidoms.
- Kaip prasimanydavai pinigų?
- Chaltūrindavau, taip sakant. Jau aštuonerius metus dirbu renginių organizavimo srityje. Toks darbas mokslams netrukdo – juk renginiai dažniausiai būna vakarais. Porą valandėlių atidirbi ir gauni pinigus. Kokia darbo specifika? Iš pradžių tekdavo tampyti dekoracijas, vėliau jau koordinuoti renginius. Laikui bėgant kyli karjeros laiptais (juokiasi).
- Ir pakilai – dabar tave galima pamatyti projekte „Šok su manimi“. Ką ten veiki?
- Priklausau kūrybinei laidos grupei. Darau, ką liepia, o ir pats matau, ką reikia padaryti. Tenka ir kėdes statyti, jei darbininkai to laiku nepadaro. Ateini šeštadienį ir praleidi gerai laiką. To darbo net nesijaučia.
- Tėtis ten tave įsiūlė?
- Oi, tikrai ne. Dar anksčiau kalbėjausi su laidos prodiuseriu Justinu Milušausku ir sakiau, kad jeigu atsirastų kokio darbo, pasiūlytų man. Taip sutapo, kad tame pačiame projekte dirba ir tėtis. O šalia jo visada smagu. Gražu žiūrėti, kaip profesionalai dirba.
Norėtų nusifilmuoti dar kokiame seriale
- Yra dar ką nors tekę dirbti?
- Daug ką. Pavyzdžiui, padavėju. Pabaigęs mokyklą nežinojau, ką noriu veikti. Galvojau – bet kur, tik kad neimtų į kariuomenę. Įstojau į kažkokią specialybę ir jau po savaitės supratau, kaip ten neįdomu. Apsisukau ir išėjau. Namuose nesitrinsi visus metus – reikėjo darbo. Pirmomis dienomis galvojau: „Kur aš čia papuoliau! Kankynė kažkokia.“ Bet laikui bėgant supranti, kad nė velnio čia ne kankynė ir pradedi gaudyti malonumą.
- Gėda dirbti padavėju nebuvo? Juk vis dėlto esi žinomo aktoriaus sūnus.
- Tikrai ne. Siūlyčiau kiekvienam išeiti tokią mokyklą. Labai sveika (šypsosi).
- Kas taip prigąsdino dėl kariuomenės?
- Neprigąsdino niekas, tiesiog tai, kas privaloma, man nepatinka. Mokykloje irgi buvau blogas, nes mokytis buvo privaloma. O universitete visai kas kita – mokaisi sau.
- Paradoksas: taip nenorėjai eiti privalomosios tarnybos, o nusifilmavai seriale „Garbės kuopa“...
- Bet aš juk kitoje barikadų pusėje buvau – vaidinau teroristą. Filmuotis mane pakvietė režisierius Raimundas Banionis. Prisimenu, mano tėvo kieme vyko kažkokio serialo veiksmas. Atvažiavau pas jį į svečius. Keletą žmonių iš filmavimo aikštelės pažinojau, tad su jais pasisveikinau. Banionis paklausė: „Kas čia toks?“ O jam atsakė, kad Šapranausko sūnus. Kodėl turėjau neišnaudoti tokio šanso ir nesutikti nusifilmuoti seriale, jeigu tiko mano tipažas? Esu vaidinęs ne tik „Garbės kuopoje“ – senais laikais filmavausi ,,masovkėse", prieš metus su tėčiu vedžiau laidą „TV šeškas“. Gal paims ir dar į kokį serialą. Tikrai sutikčiau. Ir nesvarbu, koks vaidmuo būtų, – reikia viską išbandyti.
Lietuvoje sulaikytų darbas arba... moteris!
- Išvykdamas iš Lietuvos daug prarastum. Nejaugi tau čia nepatinka?
- Patinka, man čia labai miela. Pabaigęs mokslus užsienyje norėčiau grįžti. Aišku, nežinau, kaip viskas pasisuks. Turiu čia daug draugų – ne vieną kompaniją, su kuria labai smagu pasilinksminti. Nenorėčiau visam išvykti jau vien dėl to. Mėgstu naktinį gyvenimą. Tiek pramogų su draugais prisigalvojam: teatras, kinas, biliardas, boulingas... Atsidaro kokia nauja vyninė – bėgam pažiūrėti. Žodžiu, šventę švenčiam (juokiasi).
Daugiau – šios savaitės žurnale ,,Klubas“