Jei nori gyventi šimtą metų — gerai maitinkis ir nesijaudink. Geras patarimas tiems, kurie gali kūnus uždaryti į ramybės ir ekologiško maisto rūmus. Tačiau neilgam: prie vartų tuoj prisistatys protas ir emocijos. Amžini kūno sargybiniai, be kurių šis gyventi negali. Norėtųsi ne bet kokių, o sveiko proto ir gerų emocijų. Kur gauti?

„Kai kurie Rusijos turtuoliai, galintys sau leisti viską, taip pavargsta nuo džiaugsmų ir malonumų, kad... prašosi į kalėjimus. Jie ten pailsi. Tai efektyvus gydymo būdas. Turtingiems žmonėms reikia subalansuoti emocijas“, — sako daktaras reabilitologas Evaldas Bortkevičius. Dar įdomiau: turtuoliai pradėjo veržtis į Černobylį. Ekskursijas į radiacija užkrėstą mirties zoną organizuojančios turizmo agentūros nesikuklina — jos kainuoja daugiau nei poilsis Farerų salose. Sakysi, ko ten vykti? Pasisemti emocijų. Tų, kurių gyvenant išblizgintuose apartamentuose, neįmanoma patirti. Jų stygius veda iš proto ir prišaukia ligas.

Bausmė už močiutę

Sunku patikėti, tačiau būtent emocija dažnai būna pirma kibirkštis, užkurianti skausmingą ligos laužą. Jį užgesinti stengiasi visa medikų brigada. Darbas nueina perniek, o vis pasikartojanti emocija išvargusiame kūne įžiebia neįtikėtinas chemines reakcijas. Jas galima bandyti keisti skiedžiant alkoholiu, antidepresantais. Bet tai laikina. Vaistai nepadės, kol nepasikeis žmogaus požiūris ir elgesys. Baimė kenkia inkstams, džiaugsmas išvargina širdį, o pyktis suėda tulžies pūslę. Tai vyksta panašiai, kaip tašant akmenį.

Trejų metų Semą ištiko priepuolis. Šiaurės Kalifornijos miestelyje gyvenančio berniuko mama gydytojui tvirtino, kad vaikas — visiškai sveikas, neserga jokiomis įgimtomis ligomis. Priepuolis buvo labai panašus į miokardo infarktą. Prieš penkias dienas buvo mirusi vaiko močiutė. Priepuolis vėl pasikartojo, kai Semas kieme rado negyvą kurmį. Paskui, kai delne sutraiškė peteliškę.

Gydymas raminamaisiais buvo neveiksmingas. Kai vaiką gydęs psichoanalitikas Ericas Homburgeris Ericsonas išsiaiškino, kokiomis aplinkybėmis mirė Semo močiutė, neliko abejonių: epilepsijos priepuolius sukėlė patirtos emocijos. Mat miokardo infarktas močiutę ištiko tada, kai berniukas jos neklausė — užlipo ant kėdės ir nuo jos nugriuvo. Semas jautėsi kaltas. Jis pasveiko, kai išmoko suvokti reiškinius ir dėl jų baigties nekaltinti savęs. Tai dar kartą įrodė, kaip stipriai žmogų valdo emocijos. Ir kaip dažnai tradicinis gydymas vaistais yra neveiksmingas prieš mūsų mintis ir emocinę patirtį.

Ligi šiol fenomenu laikomas mužikas iš Sibiro Grigorijus Rasputinas, kuris sugebėdavo nuraminti depresijos apimtą Rusijos imperatorienę Aleksandrą. Ir stebuklingai sustabdyti įgimta hemofilija sergančio caraičio Aleksejaus kraujoplūdžius, prieš kuriuos būdavo bejėgiai geriausi to meto daktarai.

„Štai koks geras berniukas. Tu pasveiksi“, — sakydavo Rasputinas, priėjęs prie krauju plūstančio caraičio lovos. Kraujavimas beveik tą pat akimirką liaudavosi. Tais laikais Rasputinas laikytas šventuoju. Šiandien manoma, kad jo buvimas šalia raminamai veikė vaiką, iškankintą motinos nerimo ir rūmų aplinkos. Dingdavo stresas, kuris skatina kraujavimą, išgirdęs ramius žodžius caraitis atsipalaiduodavo. Fenomenalų „gydytoją“ galima vadinti emocijų virtuozu.

Užslopintos emocijos išlįs

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, žmogaus sveikata tik 50 proc. priklauso nuo prigimtinių savybių — genetikos. Maistas, aplinka, tradicinė medicina, įpročiai ir tai, kaip reaguojame į ant kojos užlipusį pakeleivį, sudaro likusius 50 proc. Vakarų medikai siūlo daugybę metodų, kaip būti sveikam, o Rytų medicinos atstovai tvirtai pasikliauja vidiniais žmogaus resursais. Dar prieš 6 tūkst. metų kinai žinojo, kaip gydyti koreguojant emocijas.

Šiandien medikai tai aiškina nubraižę trikampį lygiomis kraštinėmis. Viena jų — žmogaus struktūra (organai), antra — biochemija, trečia — emocijos. Visos vienodai lemia ligų atsiradimą bei jų gydymą ir visos tarpusavyje susijusios. „Yra penkios pagrindinių emocijų, atitinkančių mūsų organus, grupės. Kai jos nesubalansuotos — susergame. Pavyzdžiui, pyktis pirmiausia pažeidžia kepenis, tulžies pūslę. Džiaugsmas stipriausiai veikia širdį ir plonąsias žarnas. Nerimas — skrandį, kasą, blužnį. Liūdesys — plaučius ir storąjį žarnyną. Baimė — inkstus, šlapimo pūslę.

Problema atsiranda tada, kai kuri nors emocija pradeda kartotis“, — aiškina reabilitologas Evaldas Bortkevičius. Dar blogiau, kai žmogus nuolat slopina emocijas. Jis jaučia pyktį, bet neparodo, jis bijo, bet demonstruoja drąsą. Užslėptos emocijos irgi veikia tam tikrus organus, todėl nereikėtų stebėtis, kai visada besišypsantis žmogus staiga netenka tulžies pūslės, o pernelyg nerimaujantis suserga ne skrandžio, bet širdies liga. Tai slopinamų emocijų darbas.

Idealu, kai nesileidžiame užvaldomi emocijų, sugebame patys jas valdyti. „Žmogus turi sveikus organus, bet jie neveikia taip gerai, kaip turėtų. Ir dažnai trūksta ne vaistų, o harmonijos su savimi“, — teigia funkcinės medicinos gydytojas Eduardas Lakštauskas.

Gydomąją emocijų galią pripažįstantys medikai visiškai rimtai patars — nusiteik pozityviam rezultatui ir kartok kaip maldą: visi man linki sėkmės, aš jaučiuosi puikiai ir žinau, ko noriu. Viskas klostysis panašiai kaip toje pasakoje: „lydekai paliepus, man panorėjus“. Tokie gydymo metodai tampa populiaresni net už chirurgo skalpelį ar daugybę vaistų. Jei į save neįsiklausysi, teks išsitiesti ant operacinės stalo.

Vynuogės iš godžių rankų

Gali manyti, kad esi labai stipri ir tavęs nepaveiks atšiaurus žvilgsnis ar aplink vejamos intrigos. Bet netruksi įsitikinti: visa, kas aplink, tarsi pro nematomas duris įsliuogia į tave ir veikia. Todėl kartais geriau atsiriboti nuo gera nelinkinčių žmonių.

„Mano gyvenime buvo laikas, kai strigo verslo reikalai, turėjau dirbti neskaičiuodama valandų, kad išsilaikyčiau. Po trijų mėnesių įtampos pamažu išryškėjo, kas buvo ir liko tikri draugai, kas šiaip pakeleiviai. Tačiau pasitaikė ir tokių, kurie man sunkiu metu stengėsi pasipelnyti. Toks elgesys priminė maitvanagių puotą. Tačiau esu gana santūri — negalėdavau pasakyti: „Eik lauk“. Vienas toks asmuo kartą atnešė man vynuogių, kartu jas valgėme. Naktį pasijutau prastai, o dieną jau gulėjau ant operacinės stalo. Po apendikso operacijos negalėjau žiūrėti nei į vynuoges, nei į tą žmogų“, — pasakoja verslininkė Vaida.

Šiandien ji žino: ligą sukėlė ilgą laiką tramdytos emocijos. Ir liūdesys, kad taip gali elgtis padoriu laikytas žmogus. Vynuogės buvo tik paskutinis lašas į jos kantrybės, t.y. apendikso, taurę. Jei būtų leidusi sau aprėkti ir iškeikti godų darbuotoją, matyt, būtų tekę gerti širdies darbą gerinančių lašų, o gal dar blogiau — patirti infarktą. Slėpdama liūdesį, nerimą, pyktį Vaida apsaugojo širdį, bet prišaukė kitą ligą.

Yra kitas būdas joms tramdyti. „Viena emocija gali nuslopinti kitą. Tada žmogus pasijunta geriau. Tarkim, jei žmogus ilgai yra nerimo būsenos, jį reikia supykdyti. Nes pyktis ardo nerimą. O džiaugsmas puikiai išsklaido baimę. Liūdesys mažina pyktį. Žinodamas, kokia emocija kurią slopina, gali kontroliuoti savijautą“, — teigia taikomosios kineziologijos gydytojas Alfredas Maruška.

Viskas taip paprasta? Supykę čiupkime poezijos rinkinį ar pasinerkime į TV melodramas ir liekime graudžias ašaras. Sunerimę ką nors (geriau nepažįstamą) iškeikime, o pajutę baimę — pirmyn į naktinį klubą šokti rokenrolą. Juk tereikia atpažinti emocijas, žinoti jų galią, suvokti, kokia liga sergi, — ir būsi sveikas.

Tačiau ne visada. Ir ne visiems. Yra atvejų, kai geriau nežinoti. Ypač, kai esi vaikas ir šventai tiki tuo, ką sako suaugusieji.

Žinojimas trukdo pasveikti

Buvau trejų metų. Pamenu, tą rytą siautė pūga, buvo tamsu. Tik vaikų darželio pastatas jaukiai švietė. Į jį vyresnioji sesuo palydėdavo, kad nepaklysčiau. Ji pirma įėjo pro duris ir jas prilaikė laukdama manęs. Ištiesusi ranką pirštais atsirėmiau į tarpdurį šiek tiek aukščiau apatinių vyrių. Stiprus vėjo gūsis išplėšė iš sesers rankų duris, ir šios su trenksmu pokštelėjo. Vieno dešinės rankos piršto ištraukti nespėjau... Medicinos kabinete slaugė sutvarstė vos besilaikantį piršto galiuką, stebuklingai staigiai atsiradusi mama vedė į ligoninę, žadėdama nupirkti gražiausių žaislų, kad tik pakentėčiau.

Tada nežinojau, ką ji kalbėjo su gydytoju. Tik kiekvieną kartą, kai tekdavo eiti perrišti pirštą, mama ir vėl žadėdavo nupirkti mirksinčią lėlę, daug spalvotų pieštukų ir galbūt net dviratį. Man teliko didvyriškai sukąsti dantis ir iškęsti perrišimus — po mėnesio pirštas bus dailiai sugijęs.

Tik užaugusi sužinojau, kokia drama tąkart vyko gydytojo kabinete. Anuomet tokiais atvejais atkirstą piršto dalį tiesiog nupjaudavo. Gydytojas teigė, kad būtina amputuoti, kitaip pirštas gangrenuos, o aš mirsiu. Mama sutiko prisiimti visą atsakomybę, bet pjauti piršto neleido. Kai po 18 metų tekėjau, žiedą mylimasis užmovė ant viso piršto, o ne ant jo dalies. Tačiau jei tuomet būčiau išgirdusi, kad pirštą reikia pjauti, kitaip mirsiu, esu įsitikinusi — šiandien jo neturėčiau. Kritiškais atvejais neigiamos emocijos padaro juodą darbą.

„Kartais protas žmogui trukdo pasveikti. Jis sako: „Man vėžys, o vėžys — nepagydoma liga. Kad pasveiktum, labai svarbu koreguoti emocijas. Kai ligonis nežino, kokie padariniai jo laukia, staiga ima ir pasveiksta. Nors galimybių lyg ir nebuvo“, — aiškina gydytojas Alfredas Muraška. Ir primena prieš keletą dešimtmečių paskaitoje girdėtą pasakojimą.

Korėjietis profesorius Parkas Jae Woo, lankydavęsis Lietuvoje ir skaitydavęs paskaitas, kartą papasakojo apie neva 5-ąjį dešimtmetį Pietų Amerikoje įvykusią nelaimę. Tėvai netyčia nukirto kūdikiui plaštakas. Sulaukęs trejų vaikas suprato, kad jis ne toks kaip kiti. Jis nori piešti, bet nėra plaštakų, jis nori pasikrapštyti nosį — nėra kuo. Jis pradėjo norėti jas turėti — ir jam užaugo rankos!

Kruizas ir C vitaminas

Kai esi mažas, gali tikėti, kad rankos atauga, o vaikus atneša gandrai. Užaugus lieka vis mažiau paslapčių ir šansų ko nors nežinoti. Klasikinį pavyzdį nurodo psichologinių triukų meistras amerikietis Dale’as Carnegie’is, pasakodamas apie turtingą poną, kuris vieną dieną sužino nepagydomai sergantis vėžiu. Po tokios diagnozės ligoniui teliko įgyvendinti seniai brandintą svajonę — susiruošti į kelionę kruiziniu laivu.

„Ne, jokiu būdu, — uždraudė gydytojai. — Jūsų dienos suskaičiuotos.“ Ką gi, jeigu suskaičiuotos, teks gabentis ir karstą. Taip vieną rytą vėžiu sergantis ponas su kelionės krepšiais ir karstu sėdo į laivą ir išplaukė. Prisiplaukiojęs grįžo ir išlipo su šia amunicija į krantą. Kitą dieną nuėjo pas gydytoją. Šiam išrasojo akys: vėžio nebebuvo! Žmogus pasveiko.

Panašiai nutiko ir buvusiam „Saturday Review“ redaktoriui Normantui Cousinsui, kai 1964 metais grįžo iš kelionės po SSRS. Jis susirgo onkologine liga. Medikai davė vieną šansą iš 500, kad jis išgis. Tada Cousinsas prisiminė prancūzų psichologą Hansą Selye’ą, teigusį, kad neigiamų emocijų kūne sukeliamas poveikis gali būti lemtingas.

Cousinsas nutarė padaryti eksperimentą. Iš ligoninės jis persikėlė į viešbutį. Pradėjo vartoti dideles C vitamino dozes, žiūrėti komedijas, skaityti komiksus. Jis visiškai pasveiko. Netrukus žaidė tenisą, golfą, jodinėjo. „Kadangi nepriėmiau nuosprendžio, nepatekau į baimės, depresijos ir panikos, kuri dažnai lydi tariamai neišgydomas ligas, spąstus“, — pareiškė jis ir pridūrė, kad jį išgelbėjo labai stiprus noras gyventi.

Nugalėti save

Mąstymas sukelia didelius fiziologinius organizmo pokyčius. Todėl mąstyti pozityviai — turtas ir laimė. Kaip ir būti šalia tokio asmens. Buvęs cirko artistas Valentinas Dikulis šiandien tituluojamas vienu stipriausių žmonių pasaulyje. Prieš 43 metus Kauno sporto halėje per pasirodymą jis nukrito iš 13 metrų aukščio, susilaužė stuburą. Kai savaitę išbuvęs be sąmonės prabudo, medikai pasakė: „Niekada nevaikščiosi, sėdėsi invalido vežimėlyje“.

Po septynerių metų Valentinas Dikulis atsistojo, o dar po dvejų vaikščiojo taip pat gerai, kaip ir prieš traumą. Jis grįžo į cirką, tapo sunkumų žonglieriumi, vėliau įkūrė medicinos centrą. Tūkstančius beviltiškų ligonių jo gydymo metodika pastatė ant kojų. Jis nenaudoja kažin kokių ypatingų vaistų. Tačiau vienas yra itin stiprus — tai ligonio emocinis nusiteikimas ir fizinis darbas su savimi.

„Visus pacientus pirmą kartą statau pats — žinau psichologinių būdų. Tai labai atsakingas momentas. Jei iš pirmo karto nepasiseks, žmogus nustos tikėti savimi ir manimi“, — spaudoje yra teigęs Valentinas Dikulis. Nieko keista, kad net apsigynęs mokslo darbą jis buvo skeptiškai vertinamas vietos medikų, o pripažinimo sulaukė Rytų šalyje — Japonijoje. Ten buvo įkurtas pirmasis jo reabilitacijos centras, dabar toks centras veikia ir Maskvoje.

„Žmogus net nežino, kiek jis gali. Po insulto močiutė septynis mėnesius išgulėjo lovoje, giminaičiai manė, kad nebepakils. Kreipėsi į mane prašydami padėti. Šiandien močiutė vaikšto ir šeimai ruošia valgyti. Pirmas klausimas, kurį uždaviau jai atėjęs į palatą, buvo toks: ar norite gyventi ir vaikščioti, ar ne? Ji atsakė: „Noriu“. „Puiku, tada pradėsime dirbti“, — apie savo pacientės naują gyvenimą kalba gydytojas Evaldas Bortkevičius.

Ne veltui sakoma: norintis gali ir kalnus nuversti. Nenorintis? Ligi šiol istorikai ir medikai laužo galvas: kas nunuodijo Napoleoną Šv. Elenos saloje? Šiais metais šveicarai paskelbė sensaciją: imperatorius nebuvo nunuodytas. Versijų yra įvairių. Tik vienos medikai dar nesvarstė — ar iš viso norėjo Napoleonas dar gyventi?

Skaitant įvairių autorių kūrinius apie jo gyvenimą, ypač paskutinį etapą Šv. Elenos saloje, atrodo, kad imperatorius buvo susitaikęs su likimu. Gyvenimas jam neatrodė didelė vertybė. Kitaip argi žmogus, valdęs vieną didžiausių Europos šalių ir laimėjęs ne vieną istorinį mūšį, butų leidęs kažkokiam grafui jį kasdien nuodyti?

„Nėra kūno ligos, atskirtos nuo proto“, — kadaise teigė Sokratas. Galime pridurti: nėra proto, kurio neveiktų emocijos. Net jei tai Napoleono protas.

Šaltinis
Žurnalas "Ieva"