- Gegužę mitingavę studentai Jus, Mantą Adomėną ir Egidijų Kūrį įvardijo „jaunimo priešais“. Kaip atsitiko, kad „jaunimo priešas“ pretenduoja tapti švietimo ir mokslo ministru?
- Tokias protesto akcijas laikau normalios demokratinės visuomenės išraiška, tačiau nesutinku su jų klijuojamomis klišėmis arba štampais. Aukštajame moksle ketinamos įgyvendinti sisteminės pertvarkos pirmiausia nukreiptos į kokybės užtikrinimą ir didinimą. Tam reikės ir nelengvų valstybės sprendimų, tačiau, esu tikras, pokyčiams bus pasiruošusios ir pačios akademinės bendruomenės.
Neabejoju, kad sistemingai vykdant reformą, pokyčiai ne visoms šalims bus 100 proc. priimtini. Galima protestuoti, tačiau konstruktyvesnis kelias siekti dialogo, suvokti, kad sisteminė reforma pareikalaus kompromisų iš visų šalių. Tik taip galime tikėtis sėkmingo judėjimo į priekį.
- Neseniai dalis studentų vėl ėmė grasinti protesto akcijomis, mat konservatoriai ir liberalai esą siekia „įvesti tūkstantinius studijų mokesčius, naikinti nemokamą aukštąjį mokslą“.
- Nemokamo aukštojo mokslo nėra. Puikiai žinome, kad šiandien didžioji dalis studentų vienaip ar kitaip prie savo tobulėjimo, lavinimosi prisideda finansiškai. Daugiau nei pusė iš daugiau nei 206 tūkstančių studentų moka už mokslą.
Mes kalbame apie srautų sutvarkymą taip, kad didesnės pinigų sumos tektų geriausiems ir motyvuočiausiems studentams. Tai yra pagrindinis reformos taikinys.
Šalia to sakome, kad studijų prieinamumui esame pasiruošę įdiegti valstybės remiamų paskolų sistemą. Ji leis gerokai didesniam studentų skaičiui pasinaudoti valstybės remiamomis paskolomis su palūkanų dengimu, valstybės garantija ir palankiais grąžinimo terminais. Tai daroma, idant studentams, nepatenkantiems į valstybės lėšomis studijuojančiųjų ratą, nereikėtų vakarais ar savaitgaliais dirbti ir jie galėtų susitelkti į studijas.
Esu matęs tuos įmokų dydžius, apie kuriuos kalba minėta studentų grupė. Tie dydžiai spekuliatyvūs, skirti labiau save gąsdinti ir nekorektiški. Realios įmokos turės atitikti mūsų ekonominę situaciją. Dar kartą noriu pabrėžti, kad išlieka valstybės konstitucinė pareiga gerai besimokantiems laiduoti finansavimą. Šalia to bus numatytos ir kitos lanksčios, prieinamumą užtikrinančios priemonės. Šias priemones jau yra įdiegę latviai, estai, britai ir kitos tautos.
- Tačiau šiemet paaiškėjo, kad išsiaiškinti „gerai“ besimokančio studento sąvoką – galvosūkis.
- „Gerai“ besimokančio studento sąvoka nėra mūsų siūlomos reformos dalis. Tai – klausimas, kurį kaip „gaisrų gesinimą“ ankstesnis Seimas turėjo spręsti įgyvendindamas Konstitucinio Teismo sprendimą. 8 – šiandien nubrėžta riba, ji leidžia turėti atskaitos tašką. Nemanau, kad turime grįžti prie diskusijų, kurios populistiškai buvo skatinamos prieš rinkimus, kad kartelė būtų nuleista dar žemiau. Todėl spręsdami formuluojamą problemą mes kartu su akademine bendruomene padarysime būtinus darbus vertinimo sistemoms sutvarkyti. Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad vertinimo kriterijai turi būti aiškūs ir suprantami, todėl, harmonizuojant vertinimo sistemas, ketiname panaikinti nepagrįstus skirtumus tiksliųjų ir humanitarinių studijų vertinimuose.
- Koks ateityje bus „gerai“ besimokančių studentų, galinčių pretenduoti į studento krepšelį, procentas?
- Šis klausimas dar ankstyvas, nors žinau, kad Švietimo ir mokslo ministerija jau pradėjusi šiuos skaičiavimus. Ekonominės krizės akivaizdoje sunku tikėtis, kad biudžete bus papildomai atrastos didesnės papildomos lėšos. Tad valstybės finansuojamų vietų bus mažiau, tačiau atskiras studentas bus finansuojamas geriau.
Patys gabiausi turėtų gauti stipendijas, kurios leistų nesukti galvos dėl pragyvenimo išlaidų. Jautriausios studentų grupės gautų socialines stipendijas.
Naujos Vyriausybės laukia darbai skaičiuojant, kokios pinigų sumos bus skiriamos gerai besimokantiems studentams ir kiek tokių studentų galėsime finansuoti. Šiandien tas skaičius dar nėra aiškus, tačiau nenatūralu, kad lig šiol viena studento vieta buvo finansuojama tik apie 50 proc. Remdami gerai studijuojančius turime užtikrinti, kad jų studijoms būtų skiriamas priklausantis pinigų kiekis.
- Tačiau studijų mokestis nebebus 520 Lt?
- Darbą baigianti Vyriausybė, teikdama reforminius Mokslo ir studijų įstatymo projektus, skaičiavo, koks galėtų būti studijų krepšelis, pakankamas studijų kaštams padengti. Priklausomai nuo studijų krypties, krepšelių dydžiai būtų skirtingi. Medicinos ir, pavyzdžiui, menų studentams jie gali skirtis net kartais. Bet kokiu atveju, vidutinė studijų kaina prasidės nuo kelių tūkstančių litų, o ne keliolikos, kaip kas nors baiminasi ar bereikalingai klaidina.
Studento krepšelio esmė – nuo studento apsisprendimo priklausys, kiek lėšų iš valstybės gaus viena ar kita aukštoji mokykla. Neabejoju, kad tai privers ir studentus būti reiklesnius. Universitetai ir kolegijos turės stengtis ne tik save pristatyti viešųjų ryšių prasme, bet ir siūlyti kokybiškas studijų programas. Konkurencijos principai – tiesiausias kelias į kokybę.
- Šįmet po pagrindinio priėmimo į aukštąsias mokyklas Vilniaus pedagoginiame universitete matematikos-informatikos specialybėje liko 111 laisvų valstybės finansuojamų vietų. Kaip vertinate panašius atvejus?
- Visų pirma valstybė neturi remti tiek valstybės finansuojamų vietų. Visiškai nelogiška ir neatitinka visuomenės poreikio finansuoti maždaug 6 tūkstančius diplomų pedagoginėse studijose, kai viso labo tik 500 mokytojų rugsėjo 1 nuėjo dirbti į mokyklas. Todėl ketiname taikyti valstybės užsakymo principą, bet tikrai valstybė finansuos gerokai mažesnį pedagogų rengimo vietų skaičių universitetuose ir kolegijose.
Šios vietos bus pasiskirstys kaip valstybinis užsakymas tarp aukštųjų mokyklų, kurios turės parengusios kokybiškas pedagogų rengimo programas. Taip mokytojus galės rengti ne tik pedagoginiai universitetai.
Konkurencija – vienas principų, kuris leis siūlyti kokybiškiausias studijų programas ir pakovoti dėl studento. Beje, per pastaruosius metus didėjant mokytojų atlyginimams, tikėtina, kad į pedagogines studijas palaipsniui ateis daugiau motyvuotų studentų. Nenormali situacija, kai valstybė neva finansuoja studijų vietas, tačiau į jas nesurenka studentų. Juk maždaug į 1800 vietų valstybiniuose universitetuose studentų šią vasarą nebuvo pririnkta. Jei nėra norinčių, akivaizdu, kad valstybė neefektyviai išnaudoja resursus, į tas vietas paprastai stoja nemotyvuoti studentai, siekiantys ne žinių, o diplomo.
- Šįmet VU rektorius Benediktas Juodka neištvėręs išdėstė susidariusią situaciją: šalyje 50 aukštųjų mokyklų, 35 mokslo institutai, dėstytojai dirba per kelis darbus, į universitetus įstoja ir „dundukai“... Ar pritariate jo nuomonei?
- Situacijos vertinimui, be abejo, visiškai pritariu. Mūsų mažoje šalyje intelektualiniai, materialiniai resursai aukštojo mokslo srityje išskaidyti ir panaudojami neefektyviai. Esame paruošę konkrečius pasiūlymus visai akademinei Lietuvos bendruomenei, kaip skatinti aukštųjų mokyklų jungimąsi, stambėjimą ir taip efektyviau išnaudoti intelektualinius ir kitus resursus.
Tačiau ne ministras ir ne Seimas turi nustatyti, kiek Lietuvai reikia aukštųjų mokyklų. Gyvename laisvoje šalyje ir planiniais dalykais šių reikalų sėkmingai neišspręsime. Todėl sutelksime finansinius resursus ir pasiūlysime iš ES struktūrinių fondų daugiau nei 150 milijonų litų toms aukštosioms mokykloms, kurios savanoriškai žengs jungimosi procesų keliu. Manau, kad per artimiausius keletą metų tokių jungimųsi bus ne vienas. Yra ne vienas ir ne du sėkmingi tokio „judėjimo iš apačios“ proceso pavyzdžiai kitose šalyse.
Dabar aukštųjų mokyklų skaičius per didelis, nemažai mokyklų programų neatitinka kokybės reikalavimų ir tos programos turės būti įvertintos.
- Ankstesnė valdžia viliojo nemokamo mokslo akademinių skolų neturintiems studentams idėja. Jūsų pasiūlymai neskamba taip patraukliai, ar nebijote sulaukti aršaus pasipriešinimo?
- Visa koalicija jau yra gavusi studentams atstovaujančių organizacijų pasiūlymų. Jie nebekelia klausimo dėl kortelės nuleidimo iki to, kad už mokslą nemokėtų neturintys akademinių skolų, o koncentruojasi į sisteminius dalykus.
Esame pasiruošę ir su studentais, ir su visomis suinteresuotomis šalimis dialogo būdu judėti į priekį, tuščiai nebediskutuoti. Svarbus ir padrąsinantis dalykas, kad vienos partijos į rinkimus ėjo su populiariais šūkiais, o kitos – su aiškiu aukštojo mokslo pertvarkos planu. Pastarosios šiandien formuoja valdančiąją daugumą. Mano minėti principai išplaukia iš šių partijų programų. Tai suteikia gerą nusiteikimą judėti į priekį ir pagaliau padaryti darbus kadencijos pradžioje, o ne paknopstom rinkimų akivaizdoje daryti pusinius ar ateityje neveiksiančius dalykus.
- 10-metį dėstėte Vilniaus universitete. Kokių pokyčių reikia universitetų viduje?
- Turiu ne tik dėstymo Lietuvoje patirties, teko studijuoti užsienio universitetuose ir lyginti atmosferą bei santykius, esančius geruose Vakarų universitetuose ir daugelyje mūsų aukštųjų mokyklų. Mano pastebėjimu, trūksta lygiaverčių partneriškų santykių tarp studentų ir dėstytojų, nuolatinio tobulėjimo siekio. Mano supratimu, Lietuvoje pats ugdymo, studijų procesas pakankamai biurokratizuotas, įspaustas į neretai nereikalingus rėmus. Net atskirto fakulteto ar instituto mastu matai, kad norima unifikuoti, įvedinėti dalykus, kurie geriau būtų palikti paties dėstytojo, profesoriaus pasirinkimui.
Pokyčiai čia reikalingi. Vien dėstytojų situacijos keitimas, atlyginimų didinimas, kurį ketiname tęsti, nėra pakankami. Į aukštąsias mokyklas turime pakviesti naujų, šiuolaikiškai mąstančių dėstytojų - ir ne tik iš Lietuvos.