- Sutartis būtų pakeista, jei pasiūlymus pateiktų Europos Komisija, patvirtintų Europos Parlamentas ir tam pritartų visos 27 ES valstybės. Turint omenyje, kad Sutartis kai kuriuose valstybėse buvo ratifikuota referendumais, tikimybė, švelniai tariant, yra nulinė.
Labai svarbus yra dar vienas aspektas - jeigu Lietuva "atidarytų" Stojimo į ES sutartį, to gali pradėti reikalauti ir kitos valstybės. Nė viena šalis nėra iki galo patenkinta galutinėmis suderintomis sąlygomis. Tarkim, Didžioji Britanija ar Vokietija panorėtų atidaryti laisvo darbo judėjimo klausimą ir iš naujo numatyti Stojimo sutartyje pereinamuosius laikotarpius. Atsivertų savotiška Pandoros skrynia. Lietuvai tai brangiai kainuotų - mūsų šaliai labai palankios sąlygos, kurias gavome įstoję į ES, neabejotinai pablogėtų. Bet tai daugiau teorinės kalbos - netikiu, kad kas nors šioje situacijoje imtų žaisti su ugnimi.
Atsakymas į klausimą, ar galima pratęsti Ignalinos elektrinės veikimą, yra vienareikšmis, - ne. Sutartyje aiškiai pasakyta, kad galima imtis bet kokių saugiklių, kilus ekonominiams sunkumams, išskyrus vieną dalyką - draudžiama pažeisti pirmąjį straipsnį, kuriame įsipareigojama uždaryti elektrinę iki kitų metų pabaigos.
- Ar situacija nepasikeistų, jei Lietuvos piliečiai referendume balsuotų už elektrinės darbo pratęsimą?
- Be abejo, Europos Komisija gerbia piliečių nuomonę, tai yra švenčiausias dalykas. Bet ar ta nuomonė formuojama neklaidingai? Jeigu žmonėms sakoma, kad galima persiderėti Sutartį, o akivaizdžiai matome, kad tai neįmanoma, tai ar žmonės nėra klaidinami? Ar nesakoma jiems, kad galima padaryti tai, kas negalima? Galbūt žmonės ir nori tikėti, kad galima pratęsti elektrinės darbą, bet reikia atsimerkti ir pažvelgti į realybę.
Jeigu toks referendumas įvyktų, kitų šalių, pavyzdžiui, Austrijos, Prancūzijos ar Danijos, piliečiai pradėtų mąstyti priešingai, jie prieštarautų Sutarties pažeidimams. Kas nutiktų, jeigu ir kitose valstybėse būtų surengti referendumai?
Beje, reikia nepamiršti, kad Stojimo sutarties sąlygos Lietuvoje buvo patvirtintos būtent referendumu.
Europos Komisijai yra puikiai žinomi Lietuvos rūpesčiai, Vyriausybė apie tai nuolat informuoja. Problema yra kita - neįmanoma įrodyti, kad tikrai bus tokios problemos, kokių žmonės baiminasi. Juk prieš narystę irgi buvo daug mitų, kurie nepasitvirtino - užsieniečiai išpirks žemę, bankrutuos pramonė, sumažės eksportas į Rytus.
- Kokių priemonių galėtų imtis Europos Komisija, jei Lietuva nevykdys įsipareigojimo uždaryti Ignalinos jėgainę?
- Esant klasikinėms situacijoms, po ilgos procedūros kreipiamasi į Europos Teisingumo Teismą. Bet tam tikrais svarbiais atvejais, kai klausimai yra susiję su didžiule finansine parama, labai radikalus ir drastiškas sprendimas yra stabdyti finansinius srautus. Tai vienintelis svertas, kaip sustabdyti valstybės veiksmus, pažeidžiančius sutartį. Lietuvos atveju Komisija tą būtų priversta daryti, nes elektrinės uždarymas yra susijęs su labai didžiuliais pinigais.
- Viešosios nuomonės tyrimų duomenimis, lietuviai yra tarp didžiausių eurooptimistų Europoje. Ar Ignalinos elektrinės uždarymas nesukels priešiškų nuotaikų ES atžvilgiu?
- Jeigu Lietuvos įsipareigojimas uždaryti elektrinę ir Europos įsipareigojimas finansuoti uždarymą bus pateikiamas taip, kaip dabar, tai gali įvykti. Bet tai bus Lietuvos atsakomybė, nes Lietuva bus pati tą košę užvirusi. Vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad Lietuvos piliečiai, kurie yra protingi ir sąmoningi, negalės neigiamai nusiteikti Europos atžvilgiu, nes narystė ES teikia akivaizdžią naudą.
Tiesiog prieš rinkimus ieškoma priešų, bokso kriaušės, kurią būtų galima padaužyti.
Europai tai jau žinoma - Konstitucinė sutartis nebuvo ratifikuota Prancūzijoje ir Olandijoje ne dėl to, kad ji būtų bloga. Tai buvo piliečių protestas prieš jų vyriausybes, kurios gynė Sutartį. Ar nesame panašioje situacijoje? Vyriausybė spaudžiama eiti degintis ant Briuselio laiptų ir vykdyti neįmanomą misiją.
- Kaip pastaraisiais metais keitėsi ES požiūris į energetinio saugumo klausimus?
- Europa pagaliau suprato, kad energetinis saugumas yra vienas iš svarbiausių dalykų, kad reikia diversifikuoti energijos šaltinius ir kalbėti vienu balsu su energijos tiekėjais, tokiais kaip Rusija, Alžyras, Amerika, Norvegija, Persijos įlankos šalys ir panašiai. Lietuva daug prisidėjo prie to, kad energetinio solidarumo nuostata pirmą kartą atsirado Lisabonos sutartyje. Todėl pasigirstantys raginimai blokuoti šią sutartį, jei reikės uždaryti elektrinę, yra savižudybė.
Bet be energijos tiekimo saugumo labai svarbus dalykas yra ir taupymas.
Lietuvoje energijos sunaudojama bene daugiausiai vienam BVP vienetui sukurti. Lietuvoje energijos taupymo atsinaujinančių šaltinių srityje padaryta labai mažai. Kiek Lietuvoje stovi vėjo malūnų? Švedija, būdama šiauriau Lietuvos, naudoja saulės baterijas. Ten tikrai saulės nėra daugiau negu Lietuvoje. Kodėl mes norime visiškai priklausyti nuo pigių iškastinių šaltinių, kuriuos turime atsivežti ir visą laiką bijoti, bus jų ar ne? Taip gyventi nesaugu, pavojinga ir nesveika.