Pasaulyje sparčiai populiarėjanti šiaudinių namų statyba skirstoma į kelias rūšis.
Pirmoji – pati paprasčiausia ir pigiausia, tinkama mažiems namams statyti (ilgiausia siena – 6 m). Presuoti šiaudų ryšuliai laikomi visos statybos pagrindu, juos panašiai kaip plytas sudėjus vieną ant kito ir sutvirtinus specialiomis medinėmis jungtimis, pastatomos namo sienos, laikančiosios konstrukcijos. Šiaudų ryšuliais galima apšiltinti ir pastogę bei grindis.
Didesniems ir aukštesniems namams reikia tvirtesnių laikančiųjų konstrukcijų, kad statinys negriūtų, išlaikytų didesnes apkrovas. Tuomet karkasas gaminamas iš tvirtų medžiagų – medžio ir metalo, o šiaudų ryšuliais užpildomos ertmės. Tai antrasis būdas.
Tokiems namams statyti taikoma ir naujausia technologija – gamyklose paruošti skydiniai blokai, kurių šiltinamoji medžiaga – presuoti šiaudai. Paprastai šie skydai naudojami dideliems fasadams, sienoms statyti.
Antrasis ir trečiasis būdai yra brangesni, palyginti su primityviu pirmuoju, nes naudojamos kokybiškesnės, tvirtesnės ir gamyklose paruoštos medžiagos.
Pastačius šiaudinį namą, jo sienas reikia tinkuoti, iškloti grindis. Paprastai tam naudojamas molis, juo neretai padengiamas visas pastato fasadas.
Sukūrė ūkininkai
Pirmieji šiaudinius namus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pradėjo statyti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Nebraskos valstijos, fermeriai. Tuomet tai buvo primityvūs, niekuo neišsiskiriantys mažyčiai šiaudiniai namai. Šiame regione poreikis tokiems statiniams atsirado esant kritinei situacijai – reikėjo kažkur gyventi, o statyboms tinkamų medžiagų, išskyrus šiaudus bei molį, nebuvo. Taigi gyventojai sugalvojo, kaip praktiškai šias medžiagas panaudoti statant būstą. Nuo 1940-ųjų JAV šiaudinių namų sumažėjo, statybų rinkoje atsirado naujos statybinės medžiagos, technologijos. Vis dėlto ilgainiui buvo suprasta ir įvertinta statybos iš šiaudų teikiama nauda aplinkai ir žmogui. Todėl 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, ėmus garsiau gvildenti ekologinius klausimus, vėl atsigręžta į šį metodą.
Europoje šiaudinių namų statybos technologijos ėmė populiarėti nuo 1995 metų. O į Lietuvą ši naujovė atėjo visai neseniai.
Ekonomiškas ir ekologiškas
Teigiama, kad pagrindiniai šiaudinio namo pranašumai – pigesnė statyba, šiltumas, geras mikroklimatas, patikima garso izoliacija, nedidelės energijos sąnaudos, atsparumas ugniai. Tokie namai mažiau teršia aplinką.
Pernai Lietuvoje pradėto vykdyti projekto „Aplinkai palankios statybos iš šiaudų populiarinimas mažinant įtaką klimato kaitai“ vadovės Editos Milutienės teigimu, šiaudinio namo pastatymas ir įrengimas vidutiniškai leidžia sutaupyti iki 10–20 proc. lėšų, kurių reiktų statant namą tradiciniais metodais.
„Namo kaina paprastai priklauso nuo individualių statytojo poreikių – būsto ploto, apdailai naudojamų medžiagų. Todėl labai sudėtinga iš anksto nurodyti tikslią kainą“, – teigė E.Milutienė.
Bet kuriuo atveju, pastatyti būstą iš šiaudų pigiau, nei suręsti medinį ar sumūryti plytinį statinį.
Pasak projekto koordinatorės, šiaudiniai pastatai yra šilti, nes šiaudai pasižymi šiluminėmis savybėmis ir leidžia sutaupyti. Paskaičiuota, jog per metus kokybiškai pastatyto tokio būsto energijos ištekliai neviršija 40 kWh/m². O sienos turi didelę šiluminę varžą. Taigi statinio apšildymas nereikalauja didelių investicijų. Be to, šiaudinės sienos sugeria dalį išorės triukšmo. Todėl dar vienas jų privalumas – gera garso izoliacija.
E.Milutienė sakė, jog šiaudiniai namai turi ir keletą trūkumų. Vienas iš jų tas, kad būsto negalima statyti lyjant lietui, būtina saugoti šiaudų ryšulius, kad jie nesušlaptų. Šiaudai yra presuoti, todėl sušapę neišdžius. O iš drėgnų šiaudų pastatytame name ilgainiui įsiveis pelėsis, nebus šilta.
Sienoje palieka įrodymą
Iš šiaudų statomi ne tik gyvenamieji pastatai. Pasaulyje galima pamatyti ir autoservisų, gamyklų, keliaaukščių daugiabučių, mokyklų ir kitų visuomeninės paskirties statinių iš šiaudų. Antai JAV stūkso šiaudinis Jogos centras, Latvijoje pastatyti erdvūs, virš 400 kvadratinių metrų ploto namai neįgaliesiems.
Šiaudiniai statiniai būna pačių įvairiausių formų. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje galima išvysti apvalių ar net sraigės formos statinių. Vieni statytojai linkę šiaudinius namus paversti moderniais pastatais, kiti išsaugoti individualumą ir natūralumą.
Pažiūrėjus į neįprastą pastatą, kartais sunku pasakyti, jog tai – šiaudinis namas. Todėl, E.Milutienės teigimu, užsienyje populiaru namo viduje įstatyti vadinamąjį teisybės langą – sienoje įrėminamas ir stiklu padengiamas tam tikras plotas, kad į įėjęs svečias galėtų pamatyti iš ko pastatytas namas.
Individualizmo mėgėjai linkę išryšinti šiaudinių namų išskirtinumą ir natūralumą. Jie neretai patį fasadą palieka šiaudinį, uždeda šiaudinį stogą, o sienas, lubas ir grindis namo viduje padengia moliu ir medžiu. Kiti šiaudinio namo stogą apželdina, taip suteikdami ne tik daugiau natūralumo, originalumo, bet ir šilumos visam būstui.
Lietuvių niekas nemokė
Įdomu tai, kad lietuviai patys sugalvojo, kaip statyti šiaudinius namus ir pirmuosius projektus įgyvendino nieko nežinodami apie pasaulio patirtį.
Pirmojo lietuviško šiaudinuko pradininku tituluojamas Rokiškio rajone gyvenantis architektas Petras Devižis, suprojektavęs ir pastatęs keletą pavyzdinių namų.
„Kaip kilo idėja statyti tokius namus? Esu architektas, todėl žinojau, kad šiaudai – gera statybinė medžiaga. Stebėjausi, kodėl niekas iš jų nestato. Iškilus pirmajam namui, sulaukiau skirtingų vertinimų – vieni nesuprato naujovės, kiti ją labai palaikė“, – prisiminė P. Devižis.
Vienas garsesnių architekto kūrinių – plaustu vadinamas namas, pastatytas ant sutvirtintų kurui naudotų statinių. Toks jo pavadinimas simbolizuoja bandymą gelbėtis nuo šiukšlių tvano, aplinkos taršos. Vilniaus rajone, prie Neries stūksančiame name kūrėjas neretai apsistoja ir pats, kai atvyksta į sostinę.
E.Milutienės žiniomis, Vilniaus, Kauno ir Šiaulių rajonuose jau stovi keletas šiaudinių namų, dar keli statomi.
