200 metų namas Lietuvos kaime, kuris nepasikeitė iki šiol
(5)Virgilijus ir Giedrės Šironai, ūkininkaujantys Molėtų raj. turbūt vieni iš įdomiausių Lietuvos ūkininkų. Maža to, kad užaugino 7 vaikus, iš kurių keletas baigę mokslus sugrįžo į tėvų sodybą ir čia su šeimomis kuria bendruomenę, patys ūkininkai iki šiol išsaugojo šeimos namą, statytą dar XIX amžiaus pradžioje.
Šiame name beveik 200 metų ūkininkavo ir gyveno viena giminė. Tiesa, žemės, kuriose dirba, ne tos pačios, kaip proprosenelių. Jos keitėsi keletą kartų, tik namas keliavo paskui šeimininkus ir valdžios vykdomas reformas.
„Mano senelis gyveno Papiškių kaime, kuris buvo rėžinis. Prieš karą jis spėjo pasinaudoti žemės reforma. Vietoj 5 hektarų, kuriuos turėjo, gavo 21 hektarą ir išsikėlė į kaimo pakraštį. Mes patys žemę gavome 1989 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Kai pradėjome ūkininkauti, atsiėmėme šią žemę“, – aiškina Virgilijus, "Šironynės" sodybos šeimininkas.
Namą teko persikelti į naują vietą. Iki šiol net asla nebetonuota, nors žmonai tai ir nelabai patiko. Nors rastus pavyko pervežti, bet duonkepę krosnį teko mūryti iš naujo. Čia augo ir vaikai. Tiesa, vėliau šeima pasistatė, kitą, modernesnį pastatą. Dabar žemės žmogus turi 83 ha, bet tik 40 ha dirbamos.
Virgilijus sako, kad dar pamena laikus, kai name nebuvo elektros. Vakarais kurdavo žibalinę lempą arba balaną. Močiutė keldavosi labai anksti ryte ir užkurdavo krosnį.
„Kai kėliausi į naują namą, gailėjausi, kad negalime persinešti krosnies. Man patiko joje gaminti. Duona, pyragai kepdavo greitai. Kai žinodavai kiek kurti, buvo paprasta“, – įspūdžiais dalinasi Giedrė.
Šildomoje patalpoje, kuri užima apie 30 kvadratinių metrų, žiemą gyvendavo iki 18 žmonių, nes priimdavo kaimynus, kurie statydavosi namus. Lovų visiems neužtekdavo. Vyrai klodavosi skranda ir miegojo ant plačių suolų.
„21 hektaras, kuriuos gavo senelis, nebuvo dirbama žemė. Kai senelis ją gavo, dirbama buvo tik 50 arų. Likusį plotą su arkliu, plūgu ir kirviu atkovojo iš miško. Dirbamą plotą per keletą metų išplėtė iki 5 hektarų. Tai buvo nepaprastai sunkus darbas. Tam, kad jo neprarastume, aš ir ėmiausi ūkio“, – kodėl ėmėsi ūkio aiškina Virgilijus ir sako, kad kai atsikėlė į čia, miškas jau buvo pradėjęs grįžti.
Jo paties ūkis prasidėjo nuo savadarbio traktoriaus su „Opel“ varikliu ir nuo vienos karvės. Vėliau augo. Vienu metu turėjo 24 melžiamas karves, tačiau pernai su pieno ūkiu buvo baigta ir dabar ieško kitų veiklų.
Gavo leidimą spausti kanapių aliejų ir su šia kultūra sieja savo ateitį.
„Kanapės buvo plačiai naudojamos Lietuvos kaime, tik Europos Sąjungoje jos kažkodėl laikomos ypatinga kultūra. Kitos sritys – duonos kepimas unikalioje krosnyje ir kaimo turizmas“, – ateities planus dėlioja V. Šironas.
Netoliese gyvena dukra, kuri augina keturias dukra ir prižiūri uogų plantacijas. Namą statyti planuoja dar viena dukra. Sūnus Andrius tėviškėje abiem kojom – jo laukuose 15 hektarų kanapių ir kartu su seserimi, auginančia uogas, planuoja kurti naujus produktus.
„Darysim visų vaikų susiėjimą ir pamėginsime suformuoti viziją, kaip įsivaizduojame gyvenimą kartu – galbūt bus nauja bendruomenė su nustatytomis aiškiomis taisyklėmis ir vizija, ko siekiame“, – planais dalinasi Virgilijus.
O kas yra duonkepis ir kokios jo funkcijos buvo senovinėje kaimo sodyboje – žiūrėkite Giedrės pasakojimą.