Ilsėkis ramybėje, Okjökull. Islandijoje mokslininkai ir aktyvistai surengė simbolines pirmojo ledyno, netekusio savo statuso, „laidotuves“.
Ledynas stūksojo ugnikalnio Ok viršukalnėje. Norėdami pagerbti kadaise buvusį didžiulį ledo masyvą, susirinkusieji prie pliko akmens prikalė nedidelę atminimo lentą su žinute ateities kartoms: „Per ateinančius 200 metų visų mūsų ledynų laukia toks pat likimas. Šis paminklas yra liūdnos prognozės patvirtinimas. Mes suprantame, kas vyksta ir kad reikia kažką daryti. Tik jūs sužinosite, ar mums pavyko.“
Šių žodžių autorius – islandų rašytojas Andri Snaeras Magnasonas. Tarp su ledynu atsisveikinti atvykusių mokslininkų buvo ir Rice’o universiteto Teksase antropologijos profesorius Dominicas Boyeris.
„Tikimės, kad šis memorialas taps prototipu kitoms bendruomenėms visame pasaulyje, ieškančioms būdų vesti emocionalų ir intelektualų pokalbį apie tirpstančius ledynus bei apie klimato kaitą apskritai“,– sako D. Boyeris.
Taip Okjökull atrodė 1986 m. NASA įamžintose nuotraukose, o štai kas iš jo liko šiandien. Šis kadras padarytas rugpjūčio 1 d. 2014 m. glacialogai nusprendė, kad Okjökull nebeatitinka ledynui būdingų kriterijų, nes suplonėjo ir prarado savybę judėti. Tokį ledą mokslininkai laiko „negyvu“.
Islandai savo salą vadina „ugnies ir ledo žeme“. Šis įvaizdis įamžintas šalies mitologijoje ir literatūroje, tačiau tyrėjai įspėja: greitai čia gali likti tik ugnikalniai. Ledynai sparčiai tirpsta, o mokslininkai kaltina visuotinį atšilimą.