Ypatingo dėmesio vertas vaikis, amžinai perspektyvus krepšininkas, naujai atrasta jau subrendusi asmenybė – specialistų lūpose Š. Vasiliausko statusas bėgant laikui mainėsi it metų laikai.
Šios vasaros pabaigoje jis staiga tapo tuo, apie ką nedrįso nė pagalvoti – pagrindiniu rinktinės įžaidėju.
Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos abiturientas nuo mažens žavėjo trenerius puikiu aikštės matymu, kūrybiškumu ir taiklia ranka. Bet ilgai laukta metamorfozė neįvyko: tarp dublerių ir pagrindinės „Žalgirio“ komandos dreifavęs kaunietis galiausiai buvo išsiųstas į kitą klubą.
Nuo tada Š. Vasiliauskas ketverius metus sukosi it voverė rate, blaškydamasis po Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandas, bet stovėdamas ant to paties karjeros laiptelio.
Išmėgino gynėjas ir legionieriaus duoną – tik ji pasirodė rupi. 2012 metais treneris Algirdas Brazys pasikvietė Š. Vasiliauską ir puolėją Marių Valukonį į antroje pagal pajėgumą Rusijos lygoje rungtyniavusį Saransko „Ruskon-Mordovia“ klubą.
Laukinių stepių ir miškų supamoje Mordovijos respublikos sostinėje tarp rusų bei senųjų Pavolgės gyventojų mokšų ir erzjų kaunietis išbuvo tik kelis mėnesius. Bet patyrė daug: ne tik pasivažinėjimus geležinkeliu po milžinišką šalį, bet ir... tarnybą armijoje.
Taip Š. Vasiliauskas vadina režimą, kurį įvedė rezultatais nepatenkinti ir apie aukščiausias pozicijas svajoję klubo vadovai. O netrukus visi lietuviai atsisveikino su Saransku.