„Šakočių kovos“ II dalis: Leščiauskaitė ragauja ir renka Lietuvos geriausiąjį

Kai mane iki gyvo kaulo daėdė tie visi prabangūs, brangūs ir įmantrūs kubų, kupolų formos saldėsiai, putėsiai, musai ir kiti sunkiai ištariami žodžiai, kurie visai nepriminė nieko jaukaus bei savo, nusprendžiau rasti geriausią Lietuvos šakotį.

Mes per mažai pasididžiuojame savo saldumynais. Taip, žinau, šakočio šaknys gal ir nėra grynai lietuviškos, bet aš kone užaugau gatvėje, kurioje gyveno ištisos šakočių kepėjų kartos. Todėl laikau jį absoliučiai savu. Juk ir bulvių kažkada neturėjome, bet pabandykite dabar iš lietuvio ją atimti.

Antrojoje „Šakočių kovų“ dalyje bandau garsiosios „Radviliškių kaimo“ kepyklos šakotį. O garsi ji tuo, kad kepa ypatingai skanius grybukus, apie kuriuos legendos sklando po visą šalį.

Bet ar taip pat gerai jie kepa ir šakotį?