– Haroldai, kur buvo ta riba, kai Jūs supratote, kad iš humoro aš galiu išgyventi, let‘s do it. Ar tai buvo piniginė suma, kurią gavote ar kas tai buvo? Ar tai buvo laikotarpis, kai pamatėte, kad čia galima plačiai išskleisti dviračiui ratus?
H. Mackevičius: Na, trečiame kurse aš gaudavau padidintą stipendiją. Tai aš ją gavau, ji vadinosi „Lenino“ – 100 rublių. O kai ją man jau įteikė, ji vadinosi „Vinco Kudirkos“, nes, kaip tik suprantat, tuo metu įvyko atgimimas. Prieš naujus metus, kai aš ją gavau – „Lenino“, o kai ją man įteikė po naujų metų – „Vinco Kudirkos“. Va, tai kurį laiką mane vadino poetu džiovininku, kas savaime buvo juokinga, nes buvau labai stambus ir storas poetas džiovininkas.
– Sveikas toks, įmitęs?
H. Mackevičius: Jo, tai tuo metu mes pradėjom koncertuoti su grupe „Alergija“, pradėjom koncertuoti su Artūru ir Krukiu, buvo toks humoro duetas. Sukūrėm savo grupę „Savas kampas“, susipažinom su šou grupe „Dviratis“, kurie buvo teisininkai. Su grupe „Alergija“, kurie buvo iš KPI. Toks vyko studentiškas gyvenimas ir vienu metu aš taip paskaičiavau, kad na ką – stipendija 100 rublių, profesoriaus atlyginimas – 400. O aš jau uždirbu ir du, ir tris tūkstančius.
– Nejauku pasidarė?
H. Mackevičius: Nejauku pasidarė. Ne, tuo metu apsivedžiau, atsirado vaikas, reikėjo išlaikyti šeimą ir aš išėjau metams sąžiningai. Tuo metu galvojau metams išeisiu, gal užsidirbsiu pusei buto ar kažkam, ar automobiliui.
– Ir viskas?
H. Mackevičius: Na, iš tikro trūko pinigų. Šeima – viskas. Na, galvojau užsidirbsiu – mokslus pabaigsiu. Po metų pagalvojau: „Ai, dar metus pajuokausiu“.
– Po to dar metus?
H. Mackevičius: Dar metus, dar... Ir va taip kiek jau čia?
– Dvidešimt kažkiek?
H. Mackevičius: Tai dviračiui dvidešimt ketveri, bet iš tikrųjų tai man buvo kokie dvidešimt du, dabar penkiasdešimt vieneri. Tai aš jau nemoku tiek atimti, čia pats.
– Čia kaip Zimbabvės doleriai... Dvidešimt devyneri, jeigu taip žiūrėti.
H. Mackevičius: Tai čia daug.
– Apie ką buvo juokaujama tame lūžio laikotarpyje? Kas buvo juokingiausia? Vis tiek pamenate savo einamiausius, topinius bajerius.
H. Mackevičius: Mūsų pirmas pasirodymas buvo, kai „Žalgirio“ krepšininkai laimėjo Džonso taurę ir tada mes tapome garsūs. Mus pakvietė toks Simonas Tokeris, „Žalgirio draugijos“ prezidentas tuometinis. Renginį vedė gerbiamas žurnalistas Vidas Mačiulis ir mes buvom du studentai medikai, kurie turėjo penkias minutes apie kažką pajuokauti. Užkulisiuose lakstė keli susinervavę žmonės. Tai buvome mes dviese ir Ingrida Mikelionytė, Mis Vilnietė, kuri sveikino krepšininkus. Dabar man atrodo ji yra Sabonio žmona.
– Tai aš suprantu, kad iš trijų lakstančiųjų vienam buvo lemta tapti Sabonio antrąja puse?
H. Mackevičius: Taip. Ir tai buvau nei aš, nei daktaras Krukis. Pasisekė Ingridai.
– Grynai 33 procentai.
H. Mackevičius: Ir aš sakau: „Kruki, einam gal tą paną pakalbinam? Na, kad nuimti jaudulį kažkaip“.
O jinai irgi nervuojasi, nes jai pirmas kartas, ir mums pirmas kartas. Tai mes buvom ten pasirašę labai elementarų tekstą. Džonso taurę pas mus vaidino tas vadinamas granionij stakan 200 mililitrų. Ir topas tai buvo krepšininko Lekerausko dienotvarkė, nes tuo metu visi sakydavo, kad jis labai naudingas komandai, bet niekas nesuprato kodėl. Va ir mes surašėm ten: buvo 7:00 – nuvežti Chomičienės vaikus į mokyklą. Sukasti lysves Garasto sode, užvakuoti Kurtinaičio uogienes, padėti uošvienei. Na, kažkokia tokia dienotvarkė. Žmonės juokėsi ir kitą dieną mes prabudome garsūs, bet tokie žmonės kiti sakė: „Gal jūs trumpam išvažiuokite iš Kauno, nes atrodo, kad žalgiriečiai supyko“.
Tai aš išvažiavau į Molėtus, bet po dviejų dienų sakė: „Viskas gerai, jie ten suprato, kad jūs ten juokavot“.
– Po dviejų dienų? Tai čia normalu.
H. Mackevičius: Taip, tais laikais dar nebuvo mobiliųjų telefonų.
Pilną „Laikykitės ten“ laidą žiūrėkite čia: https://youtu.be/7RfJJ2Ws908