R. Matusevičiūtė išskiria tris įmonių tipus. Vienos anot jos, yra pavyzdinės, kurios imasi iniciatyvos ir netgi rodo pavyzdį kitiems, eksperimentuoja bandydamos integruoti inovacijas ir stebi, kaip vartotojai prisitaiko.

Į kitą grupę patenka taršios įmonės – iškastinio kuro ar kitų neatsinaujinančių resursų gamintojai ir naudotojai, kurie jaučia Europos Sąjungos ir Europos Komisijos spaudimą, tad nori nenori, turi keistis ir skaičiuoti CO2 emisijas.

Dar kitos įmonės, anot „Tvari Lietuva“ ambasadorės, nesidomi savo poveikiu, neigia problemas, visai neina į šį diskursą, galbūt net kritiškai vertina ar pyksta, kai ši tema išeina į viešumą, bando apsiginti.

„Man atrodo, kad įmonių, kurios nori keistis ir mato poreikį tai daryti, daugėja. Bet tai nekeičia fakto, kad yra ir labai daug tokių įmonių, kurios vis dar labai pasyviai reaguoja arba užsiima „žaliuoju smegenų plovimu“ – apsimeta, kad kažką daro, nes nori tiesiog pralysti rinkoje. Kad ir kaip būtų, matome, kad dabartinės klimato kaitos tendencijos neleis meluoti apie tvarumą, reikės realių apčiuopiamų rezultatų ir, nori nenori, įmonės turės keistis“, – įžvalgomis dalijasi ji.