Ne tik saugo, bet ir gelbsti gyvybes
Vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas Gintaras Jankūnas yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) aviacijos valdybos pilotas atliekantis skrydžius susijusius su Europos Sąjungos (ES) vidinių ir išorinių sienų apsauga. Pasienietis vykdo gelbėjimo darbus sausumoje ir jūroje bei atlieka dingusių asmenų paiešką. 2005 m. tarnybą VSAT pradėjęs iš Biržų kilęs vyras sako, kad nuo ankstyvos jaunystės svajojo apie uniformą.
„Anais lakais, kaip ir visus tuometinius vaikus, taip ir mane žavėjo kosmonautai. Paauglystėje pradėjau galvoti rimčiau apie uniformuotą darbą, svarsčiau tapti ugniagesiu gelbėtoju ar karininku. Mane visada žavėjo lėktuvai. Sužinojus, kad keletas pilotų yra priimami būtent į VSAT skraidyti su sraigtasparniais, ta mintis mane sužavėjo, todėl ir pasirinkau šią kryptį“, – pasakoja pilotas.
Kasdieninis Gintaro darbas yra kupinas iššūkių. VSAT vykdo Lietuvos sienų demarkavimo darbus, dalyvauja bendroje pasirengimo krašto gynybai sistemoje, paieškos ir gelbėjimo veikloje bei katastrofų pasekmių jūroje likvidavimo darbuose.
„Svarbiausias mūsų veiklos tikslas – palaikyti nustatytą valstybės sienos teisinį režimą bei atitikti šalies narystės Europos Sąjungoje reikalaujamą sienų kontrolės lygį. Nustatome ir užkertame neteisėtus sienos kirtimo atvejus. Paskutiniu metu labiau teikiame pagalbą Policijos departamentui su dingusių asmenų paieška. Daug senyvo amžiaus žmonių su negalia, su tam tikrom ligomis išeina iš namų ir pasiklysta. Tada policijos pareigūnai pradeda paiešką, teritorijos būna pakankamai didelės, todėl jie pasitelkia mus“, – pasakoja pasienietis.
Nuo 2008 m. Gintaras dalyvauja Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ organizuojamuose tarptautinėse operacijose, skirtose migrantų srautams per Viduržemio jūrą valdyti. Įsimintiniausia Gintaro operacija – 2015 m. pavasarį prasidėjusi nevaldomos nelegalios migracijos į Europą banga, kurios metu vyro komanda padėjo išgelbėti daugiau nei 20 žmonių gyvybių.
„Vieno eilinio skrydžio metu per naktinio matymo akinius pastebėjau, kad kažkas duoda paieškos ir gelbėjimo signalą SOS. Toks vaizdas pasirodė pirmą kartą, tad paprašiau vaizdo stebėjimo operatoriaus, kad su termovizorine kamera patikrintų, kas ten vyksta. Buvo patvirtinta, kad vandenyje plūduriuoja keletas žmonių. Mums nusileidus kiek žemiau, suskaičiavome gal 24 asmenis. Pradėjome koordinuoti laivų atvykimą ir gelbėjimo operaciją. Nelaimėliai buvo ištraukti, tačiau, deja, ne visiems pasisekė, kai kurie nuskendo.
Vėliau paaiškėjo, kad toje valtyje plaukė 40 asmenų, o jai perlūžus pusiau visi žmonės sukrito į vandenį. Atkreipus dėmesį į iš pirmo žvilgsnio ne itin reikšmingai atrodančius ženklus, švieseles, kurių vandenyje būna labai daug, užfiksavome nelaimę. Jei to nebūtume padarę, nelaimėliams būtų reikėję laukti dar porą valandų, kol prašvis ir kas nors juos vizualiai pamatys“, – pasakoja pilotas.
Ne ką mažiau garbingą prisiminimą Gintaras saugo savo bazėje, apdovanojimų lentynoje. Nors tai nėra oficialus apdovanojimas, pasieniečiui jis yra ypatingai brangus. 2011 m. VSAT ir Lietuvos Nacionalinio transplantacijos biurui pasirašius bendradarbiavimo sutartį, Gintaras dalyvauja skrydžiuose gabenant donorinius organus ir chirurgų komandas tiek šalies viduje, tiek ir iš kaimyninių ES šalių.
„Vieną kartą teko dalyvauti tarptautiniame skrydyje iki Rygos, kur gabenome širdelę, kuri,kaip vėliau paaiškėjo, buvo skirta kūdikiui. Švenčiant mūsų padalinio 25-metį, sulaukėme dovanos – Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai atvežė to, dabar jau paaugusio, vaiko piešinuką. Tokia padėka, iš tikrųjų, suspaudė širdį, privertė išspausti ir ašarą“, – prisimena vyras.
Darbas kaip žaidimas
Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliosios grupės posto vyr. inspektorius Dovydas Mazaliauskas kiekvieną dieną savo darbu užtikrina, kad į Lietuvos teritoriją nepatektų uždraustos medžiagos. Savo darbą su pasaulyje populiariu žaidimu „Geocaching“ (geo + caching, kur gr. γεο ,žemė' + angl. cache ,slėptuvė') lyginantis vyras sako, kad kontrabanda irgi lyg lobis – gauni užuominas, tereikia jį surasti.
„Prieš pradedant dirbti šį darbą, aš buvau labai susižavėjęs Geocatching’u. Tai žaidimas, kur gali atrasti kažkokius paslėptus lobius skirtingose vietose. Man tai buvo velniškai įdomus dalykas. Pradėjęs dirbti, atradau labai daug analogijų – čia kaip žaidime, tik ieškai ne paslėpto lobio, o paslėptos kontrabandos. Tie žmonės, kurie automobiliais vyksta per valstybės sieną, tau duoda keletą hint'ų (liet. užuominų), o tau tiesiog reikia jas perskaityti ir suprasti, ir tada lobis tavo“, – šmaikščiai apie savo darbą pasakoja vyras.
Prieš 5 metus muitinėje pradėjęs dirbti Dovydas sako, kad tokiame darbe labai sunku pasitikėti žmonėmis, nes net iš pažiūros ir kalbėsenos nekaltai atrodantys žmonės, gali slėpti ne pačius geriausius ketinimus.
„Atėjau visiškai žalias, naivus ir nesugadintas, o šiandien dienai jau labai sunkiai galiu kažkuo bepatikėti. Netgi, kai žmogus tau pasakoja kažką labai tikro ir labai įtikinamo, tu tai leidi per savo prizmę – ar jo istorija yra iš tikrųjų tikra.
Man atrodo, kad kiekvienas, kuris vyksta per valstybės sieną ir bando pravežti kažkokią kontrabandą, nesvarbu ji didesnė ar mažesnė, bando tave apgauti. Juk jeigu tu užduosi jam klausimą, ar veži kontrabandą, jis tau niekada neatsakys, kad taip, veža, tuoj išimsim sėdynę ir iš dugno ištrauksiu slepiamas dėžes su cigaretėmis. Niekada juk sąžiningai to neatsakytų. Tai – visiškai normalu, kad bando. Ir aš džiaugiuosi, kad bando. Jeigu jie nebandytų, tai ir aš pats nebūčiau reikalingas“, – tęsia pasakojimą Dovydas.
Jo teigimu, kiekvienas iš mūsų nėra idealus, todėl net ir ypatingai atsakingai dirbančius muitinės darbuotojus kontrabandininkams kartais pavyksta apgauti. Tačiau, pasak jo, anksčiau ar vėliau jie vis tiek būna pričiupti.
„Kartais būna, kad atsirenki automobilį, jį tikrini ir žinai, kad ten turi būti kažkas. Bet tu nesugebi surasti. Nesugebi vieną kartą, nesugebi antrą. Pasitari su kolegomis, vėl nesugebi. Ir tik tikrindamas ketvirtą kartą sugebi pagauti tą žmogų. Tai visiškai normalu. Ir tau nėra visiškai svarbu, kad jis tave apgavo keturis kartus. Svarbiausia, kad pagaliau, pačioje viso to žaidimo pabaigoje tu jį vis tiek pagavai. Vis tiek mes visus pabaigoje pagauname“, – šypsosi muitinės inspektorius.
Ne paslaptis, kad per sieną gabendami kontrabandą, žmonės sugalvoja pačių įvairiausių būdų draudžiamoms medžiagoms paslėpti. Anot Dovydo, dauguma kontrabandos vežimo būdų muitininkams dažniausiai jau būna žinomi, tačiau kartais pasitaiko ir dar nematytų atvejų, kuomet nustemba net ir labiausiai patyrę muitinėje dirbantys specialistai.
„Juk automobilyje jau negali atsirasti papildomos vietos, kurios nebuvo anksčiau. Jis turi tas pačias lubas, grindis, dureles, slenksčius, panele, pačius ratus, bakus ir t.t. Visgi, būna ir įdomesnių atvejų. Dar prieš gerus metus kolegos buvo pagavę autobusiuką su dvigubu stiklu. Tarp dvigubo stiklo buvo paslėptos cigaretės.
Kaip visą tai atrodo? Tiesiog galinės durelės, kai pasikelia į viršų, ir muitininkas tikrindamas prekes dažniausiai nepakelia galvos į viršų. Bet vienas muitininkas pakėlė, atvėrė užuolaidėles ir sako – „o kodėl per jūsų stiklą šviesą neprateka? Gal labai stipriai esate užtemdę stiklą?“ Tada į pagalbą pasikvietė kitą muitininką, pašvietė žibintuvėliu – vis dar šviesa nepraeina. Panaudoję rentgeno kontrolę išsiaiškino, kad tarp dviejų stiklų buvo vežtos cigaretės. Velniškai gudrus ir naujas būdas, kurio anksčiau nebuvo tekę aptikti“, – sako Dovydas.
Mokosi patys ir moko kitus
Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, Gintaro ir Dovydo darbo spektras tapo kur kas platesnis, o stažuotės užsienyje ir kolegų, iš kitų ES šalių patarimai, leidžia didinti kompetencijos lygį.
„Pagerėjo pačios mūsų rentgeno sistemos. Galime dalintis duomenimis su ES valstybėmis. Galime pasidalinti informacija apie atrastas naujas tendencijas, slėptuves. Turime galimybė pamatyti, kokios yra naujausios tendencijos nebūtinai Lietuvos Respublikoje, bet Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir kitose ES valstybėse“, – sako muitinės inspektorius.
Dovydas pasakoja, kad Lietuvos muitinė dalyvauja projektuose, kurių metu jos darbuotojai vyksta į kitas šalis tam, kad įgautų patirties.
„Niekam nėra naujieną, kad tie patys kontrabandininkai keičia šalis – jeigu jie buvo kažkada pričiupti Lenkijoje, jie bus pričiupti Lietuvoje ir galiausiai Latvijoje. Todėl tendencijos, kurios pastebimos kaimyninėse šalyse, mums yra pakankamai aktualios. Jeigu grįžta muitininkas iš stažuotės Lenkijoje ir pasakoja, kad gali būti net ir tokia slėtuvė, mes visi labai suklustame ir tiesiog bandome perimti tą gyvą informaciją, nes ji yra daug skvarbesnė ir labiau panaudojama praktikoje, negu tiesiog gautas kažkoks paveiksliukas ar slėptuvės aprašymas“, – tikina vyras.
Jam antrina ir Gintaras, kuris sako, kad bendradarbiavimas su kitų ES pareigūnais padeda ne tik tobulėti, bet ir palengvina darbą – jis tampa efektyvesnis ir tikslesnis.
„Dabar galime talkinti kolegoms užsienyje, o jie, prireikus, lygiai taip pat gali padėti mums čia, Lietuvoje. Taip pat padaugėjo bendravimo tarp tų pačių tarnybų, atitinkamų padalinių. Daugiau bendraujame su aviacijos institucijomis. Tarpusavyje dalinamės patirtimi su Vokietijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos aviacijos padalinio pareigūnais. Tai palengvina mūsų darbą ir mes jaučiamės ES dalimi“, – džiaugiasi Gintaras.
Gintaras ir Dovydas – keli iš tūkstančių žmonių visoje Europos Sąjungoje, kurie kasdien dirba tam, kad mums visiems būtų daug saugiau čia, Lietuvoje, ir visoje Europoje. Daugiau ES saugančių žmonių istorijų – ES drauge saugiau.