„Bet savo „karjerą“ jau baigiau, daugiau nebemėtau, nuo metimų jau ranką esu pasitempęs“, – 26 metų „brasiokas“ net nebandė slėpti savo praeities. Tiesa, jis sako, kad niekada į zoną nemesdavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų – suvokė, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.
Už vieną permestą telefoną Aurimas gaudavo 15, už litrą alkoholio – 30 eurų. Mėtydavo jis ir anabolinius steroidus, tačiau kai už tai buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė, atsisakydavo. Kiek per dešimt metų uždirbo pinigų, vyras nežino – niekada neskaičiavo, tačiau tikina, kad jeigu visi nuteistieji ar jų draugai atsiskaitytų ir grąžintų iki šiol nesumokėtus pinigus už visus „brasus“, jo kišenė pasipildytų didele suma.
„Viskas prasidėjo seniai, dar tada, kai buvau paauglys – būdavo, kad į pataisos namus uždaro ką nors iš pažįstamų, tai jiems padėdavome, – pasakojo Aurimas. – Vėliau ratas išsiplėtė, būdavo, kad ir kiti prašo ką nors permesti – taip supratau, jog iš mėtymo galiu užsidirbti pinigų. O mėtyti buvo labai paprasta – aš kaip lapinas, ne iš karto mesdavau, pirmiausiai apsižiūrėdavau, net ratą apeidavau, pamatęs, jog nėra pareigūnų, niekas nestebi, tada ir metu. O kaliniai laukdavo viduje – kadangi dažniausiai metimai vykdavo naktimis, pasitaikydavo, kad iš butelio ir į galvą, ir į nosį esu pataikęs.“
Be to, pasitaikydavo atvejų, kad kai kurie pareigūnai vis dėlto pastebėdavo, kaip į zoną įkrenta draudžiami daiktai ir apie tai iš karto pranešdavo „bokštelyje“ teritoriją stebinčiam kolegai. „O šis sėdi, sako, „ne, ne, pas mus ramu“, o aš matau, kaip iš bokštelio kojos išlindę, jis net nepasižiūri“, – pasakojo Pravieniškių gyventojas.