Šis mūšis laikomas lūžiu Lietuvos partizanų pasipriešinimo istorijoje, tačiau jį gaubia melo šešėlis: NKVD savo oficialiuose dokumentuose nurodė, kad iš jų pusės žuvo vos 4 žmonės ir 7 buvo sužeisti, nors liudininkų parodymais – sužeistųjų ir nukautųjų buvo apie kelis šimtus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pateikiamais duomenimis, Kalniškės mūšyje dalyvavo apie 100-120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno, ir kelis kartus gausesnės NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgos.
„NKVD pajėgos“ sunaikino visus „partizanus“, tačiau ir pačios patyrė nuostolių: fiksuota, kad „krito“ 30 karių. Nuostoliai buvo fiksuojami naudojant šūvio pataikymo fiksavimo sistemą, vadinamą MILES (Multiple Integrated Laser Engagement System).
Eksperimentą įgyvendino mažiau žmonių nei iš tiesų dalyvavo Kalniškės mūšyje: apie 20 Krašto apsaugos savanorių pajėgų karių atliko partizanų vaidmenį ir „žuvo“ kovoje, juos „puolė“ 85 Lietuvos kariuomenės
Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, vadinamasis
OPFOR arba opposing force – tai karinis vienetas, kurio užduotis
pratybose imituoti priešą.