Su Vilniuje jau ne vienerius metus gyvenančiu vyru susitikome oro uoste, kur, kaip jis pats teigia, glaudžiasi naktimis. Kad Irmantas nesiruošia niekur keliauti, išduoda maža vyriška rankinė ir rankoje laikomas mėlynas vienos parduotuvės logotipu paženklintas plastikinis maišelis. Ko gero, niekas net neįtartų, kad šis vyras – benamis.
Susitikimo metu Irmantas buvo tvarkingai apsirengęs, pasitempęs, drąsiai ir nuosekliai pasakojo savo istoriją. Galbūt todėl už jo neužkliūva ir oro uostą saugančių darbuotojų akys. Mums prisėdus ant laukimo kėdžių, ant kurių, pasirodo, Irmantas ir miega, vyras kalbėjo tyliai ir vis žvilgčiojo, ar niekas iš pirmyn ir atgal marširuojančių žmonių nesiklauso jo problemų.
Irmantas pasakoja, kad be namų liko rugsėjo mėnesį. Tada, tikina vyras, nebe pirmą kartą neteko darbo. Kaip teigia pašnekovas, iki tol dirbo virėju vienoje kavinėje, nuomavo kambarį bute.
„Kai pradėjau dirbti toje kavinėje, išinuomavau butą, išmetė (iš darbo – DELFI) ir baigėsi pinigai. Likau be nieko. Artimųjų neturiu, esu vienišas. Nėra atspirties taško, kad su kažkuo pasitarčiau. Kreipiausi į beveik visas organizacijas, yra tokia neįgaliųjų (organizacija – DELFI) „Giedra“, jie kažkiek man padeda, žino mano situaciją, bet jie irgi bejėgiai. Kreipiausi į Lygių galimybių kontrolierių, atsimušiau į sieną. Tuo labiau, kad esu vienas kaip pirštas“, – savo istoriją pasakoja vyras.
Dabar vienintelis vyro tikslas susirasti ilgalaikį darbą. Visą tekstą galite skaityti ČIA.