Gyvenimas turi tiek spalvų ir už kiekvieno jo vingio gali laukti tiek netikėtumų ir išbandymų, kad net baisiausiame sapne to nesusapnuotume. Būtent taip nutiko ir A. Zabuliui, kuriam likimas nepašykštėjo nei šlovės ir garbės, nei išbandymų, kurie biografiją nuspalvino juodais potėpiais.
Užsiima tuo, kas patinka
Šiandien į aukščiausios klasės vadovų lygą patenkantį pašnekovą tenka klausti, kokiomis veiklomis šiuo metu užsiima ir iš ko duoną valgo.
Paaiškėjo, kad pastaruoju metu A. Zabulio veikla yra daugiausia susijusi su investavimu, konsultacinėmis paslaugomis ir kitokiais užsiėmimais.
„Domiuosi akcijomis, vertybinių popierių rinka, dirbu su įvairiais fondais. Taip pat yra eilė valdybų (BMI, „Litvakworld“ ), tarybų, kurių veikloje dalyvauju. Priklausau Lietuvos pramonininkų konfederacijai (LPK), vadovauju Prekybos naftos produktais asociacijai, esu kelių LPK komitetų, Europos verslo apdovanojimų vertintojų tarybos narys, taigi to darbo yra į valias, tačiau svarbiausias dalykas – turiu užsidirbęs tokią privilegiją, kad galiu užsiimti tuo, kas patinka“, – patikino pašnekovas.
Jo darbinę biografiją praktiškai galima skaičiuoti kartu su Lietuvos nepriklausomybės metais. Kovo 11-osios išvakarėse kalbindama šį verslininką, išgirdau, kad per sausio įvykius jis vienas pirmųjų atvyko prie Spaudos rūmų ir apie tai, ką patyrė, kai į jo pusę buvo atsuktos tankų patrankos. O vėliau, kaip ir daugeliui – buvo naktys prie parlamento.
Lietuvos atgimimo laikais Antanas šoko Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, todėl daugelyje su nepriklausomybės atkūrimu siejamų renginių jis dalyvaudavo juose ir kaip ansamblietis. Kaip sako jis pats, su bendraminčiais įliedavo į juos kultūrinio peno.
Kolekcionavimo aistra – nuo vaikystės
Antanas yra vilnietis. Jo tėvai dirbo Mokslo tyrimų institute: mama buvo mokslininkė, tėtis – ūkinio padalinio vadovas.
„Jie visus savo darbingus metus dirbo vienoje darbovietėje. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet taip nutiko“, – šypsosi pašnekovas.
Iš šeimos jis teigia paveldėjęs darbštumą, požiūrį, kad pradėtą darbą reikia pabaigti, o taip pat tvirtos šeimos modelio pavyzdį.
Nuo mokslo neatsietas tėvų gyvenimas turėjo įtakos ir Antano brandai. Namuose buvo daug knygų, todėl berniukas labai anksti ėmė jas skaityti. Jis taip pat lankė šachmatų bei futbolo būrelius, domėjosi filatelija, numizmatika, rinko tam tikromis serijomis leidžiamas knygas, todėl nuolat apsilankydavo ant Tauro kalno prie buvusių Profsąjungų rūmų kiekvieną šeštadienį vykusiose neoficialiose knygų mugėse.
„Galiu sakyti, kad nuo mažens esu kolekcionierius.Tas pomėgis kolekcionuoti nedingo ir vėliau. Kartu žmona pradėjome domėtis menais, turime tapybos darbų kolekciją“, – sako pašnekovas.
Jo žodžiais, žmonėms nuolat reikia turėti vienokių ar kitokių užsiėmimų, nes kai jų neturi, tada juos užvaldo tokie pomėgiai, kurie padaro tave neįdomiu.
