Minkštas čiužinukas, natūrali mediena ir unikali – namelio ar kitokios formos – vaikiška lovytė panardina vaikus į saugią ir tik jiems pritaikytą erdvę, smagią pasaką. Jie noriai eina pogulio, nepaisant to, kad jaučiasi „dideli“.
Meistras iš Vydmantų Vidas Knieža – sumaniai sprendžia vaikų pogulio problemas.
Gaminiai keliauja po Lietuvą
Kol meistras savo dirbtuvėse dailino gautus užsakymus, apie žemaitišku pavadinimu „Mede darbele“ socialiniame feisbuke pavadintas dirbtuves mums pasakojo meistro dukra Greta Kniežaitė-Novikovienė.
Dabar, jos tėčio gaminamos lovytės iš dirbtuvių Vydmantuose keliauja po visą Lietuvą. Dažniau, jas užsisako žmonės iš Vilniaus, tad svarbu, prieš siunčiant saugiai supakuoti, kad siuntų tarnyba pristatytų sveikas, nesubraižytas.
Dukrą vadina darbdave
Tėčio meilė medžiui verslu virto visiškai atsitiktinai. Jauna moteris, Vido dukra, 2017 m. pradėjo lauktis pirmosios atžalos. Ji dar anuomet paprašė tėvelio pagaminti jai kopetėlių formos lentyną. Negi dukrai atsakysi.
Nepaisant to, kad anuomet meistras dar dirbo didžiulėje įmonėje eksportuojančioje rąstinius namus į Norvegiją, dukrai jis lentyną sumeistravo.
Apsidžiaugusi tėčio dovana, jauna moteris savo lentyną nufotografavo ir paviešino socialiniuose tinkluose. Tuomet panašių gaminių ėmė prašyti ir šeimos draugai, jų draugų draugai.
Kiek vėliau įnoringa dukra nutarė įsigyti ąžuolinį stalą. Standartinė gamyba jai netiko.
„Mūsų parduotuvėse nebuvo tikro, natūralaus ir kiek aukštesnio nei standartinis baldas. Reikėjo ne 45 centimetrų stalo, o kiek aukštesnio, vėliau gimus vaikui – prireikė lovytės. Vėl teko prašyti tėčio pagalbos“, – prisiminė pašnekovė.
Medinėmis tėčio rankų darbo dovanomis pasipuikavusi socialiniame tinkle moteris sulaukė gausybės palankių atsiliepimų, komplimentų. Atsirado norinčiųjų taip pat turėti savo namuose panašių rankų darbo, natūralios medienos baldų. Netikėtai meistrą užgriuvo užsakymų lavina.
Tuomet dukra sukūrė tėčio dirbinių paskyrą feisbuke: ji pati atsakinėjo į užsakovų skambučius, ėmėsi vadybos reikalų.
Meistras anuomet dar nesiryžo atsisakyti samdomo darbo, tačiau laisvalaikiu meistraudavo savo dukrai, jos draugams ir kitiems užsisakiusiems. Iki šiol, jis Vilniuje gyvenančią dukrą, vadina savo darbdave.
Užsakymų skaičius augo
Klientai noriai dalinosi meistro kontaktais, jį rekomenduodavo savo draugams.
Išaugus užsakymų skaičiui meistras drąsiai galėjo atsisakyti samdomo darbo, susikurti sau darbo vietą namuose.
Medinius Vido gaminius pastebėjo net pats Mantas Petruškevičius, kuris užsisakė keletą gaminių šventės dekorui: vazų, kolonų. Vėliau kreipėsi viešbučiai, kuriems reikėjo nestandartinio dydžio gėlių vazonų aplinkai dekoruoti.
Nors meistras imasi įvairių užsakymų, visgi populiariausias gaminys – namelio tipo vaikiškos lovytės.
Dukra tėčio verslui vadovauja iš Vilniaus, o naujus užsakymus kuria ir augantys anūkai. Dabar senelio gamybos dviaukštės lovytės laukia anūkėlė. Ji norėtų gyventi viename kambaryje su broliuku, o miegoti smagu būtų kelių aukštų lovytėje.
Meistro žmona, mūsų pašnekovės Gretos mama, kartais prisijungia prie darbų. Ji padeda naujus gaminius padažyti, supakuoti ir paruošti siųsti. Vyriausioji dukra – bendrauja su klientais, koordinuoja tėčio užsakymus.
Keisti gyvenimo būdą – nejauku
Be abejo, keisti gyvenimo būdą ir pereiti iš samdomo darbo į savarankišką veiklą nebuvo labai jauku.
Metalo apdirbimą baigęs, tačiau medžio darbus pamilęs vyras dirbo didelėje įmonėje, kuri eksportavo į Norvegiją rąstinius namus.
Būdamas gamybos vadovas, Vidas ant savo pečių nešė didžiulę atsakomybės naštą – buvo atsakingas už kokybę, teko prižiūrėti ir žmones. Tai daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantis darbas.
„Tekdavo spręsti gausybę gamyboje pasitaikančių iššūkių, nesusipratimų. Visus darbe patirtus įspūdžius, jis parsinešdavo į namus, todėl mes jį ir skatinome nebijoti, kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Kam dirbti kitiems, gadinti savo nervus, jei esi pakankamai kūrybingas ir gebi savo pomėgį paversti verslu? Juolab, kad tėtis iš samdomo darbo į namus grįždavo gerokai nervingesnis. “, – atviravo vyriausioji meistro dukra Greta.
Talentingą vyrą išeiti iš samdomo darbo skatino ne tik dukros, bet ir žmona.
Nors, pasak dukros, ilgametė Palangos Botanikos parko darbuotoja, jų mama, pati taip drastiškai pakeisti savo gyvenimo tikriausiai nedrįstų.
Dabar Greta džiaugiasi, kad tėtis gyvena savo mėgstamu darbu, jam nereikia niekur skubėti, gali pats planuoti savo veiklas, kad tik sveikatos užtektų.
„Pasipylė vaikai“
Kūrybingai šeimai truputį neramu darėsi dėl pandemijos ribojimų, baiminosi dėl verslo ateities, svarstė, ar neteks išeiti prastovų. Tačiau, susiklosčiusi situacija ilgėliau išlaikė žmones namuose, nebuvo kultūrinių renginių, tad tikėtina, kad „pasipylė vaikai“, kurių tėveliai ir yra geriausi meistro Vido klientai.
Didinti gamybos apimčių amatininkas nenori, nes jam yra svarbu, pajausti malonumą, nepersitempti. 1,2 loveles pagaminus per savaitę, pragyventi galima.
Be abejo, būna, kuomet tenka ir greičiau padirbėti – užsakoma daugiau gaminių. Dirbdamas vienas jis gali kontroliuoti visą gamybos procesą, garantuoti kokybę. Priėmus papildomų žmonių – viską sužiūrėti būtų sunkiau, atsirastų bereikalingas nerimas, įtampa. O juk išeiti iš samdomo darbo skatino pagrindinis tikslas – sumažinti stresą, nepersitempti, pajusti gyvenimo džiaugsmą.
„Jei ryte nesinori keltis ir eiti į darbą, namo parnešamos įvairios emocijos. Palinkėčiau visiems nesikankinti, mesti šią veiklą. Nebijokite plėtoti savo talento, paskirti savo gyvenimą tam, ką mėgsti. Be abejo, visa tai nesukraus didžiulių turtų, bet jei dirbi iš širdies – būtinai surasi savo klientą. Nekankinkite savęs saugiame, bet džiaugsmo neteikiančiame darbe, ieškokite savo talentų ir patirkite gyvenimo pilnatvę“, – atsisveikindama visiems linkėjo meistro dukra Greta.
