Pynimas, bitininkystė, edukacinė veikla, mokytojų darbas – tokie yra Ligitos ir Kazio Morkūnų užsiėmimai.
Jie kas savaitę praveria Anykščių bei Jonavos gimnazijų duris, Kazys dar vyksta pas neįgaliuosius, tada – pas vaikus Rukloje.
O kur dar nuolatiniai srautai lankytojų, kurie į Sedeikių vienkiemyje esančią gryčią atvyksta susipažinti su Lietuvos, o daugiausia Aukštaitijos praeitimi.
Tokių lankytojų kasmet Sedeikių „Pintinės sodelis“ per tūkstantį sulaukia. Jo šeimininkai sako, sezono metu nebūna dienos, kad kasdien kelios mašinos su lankytojais neužsuktų į kiemą.
Sutuoktiniai užaugino dvi puikias dukras, o taip pat ilgą laiką rūpinosi dviem našlaičiais, kurie dabar jau yra italų įvaikinti.
Nori gryčios – augink veršį
„Sveiki atvykę į XIX amžių“, – kelia šiaudinę skrybėlę sodybos šeimininkas. Miškų apsuptyje stovinti aukštaitiška gryčia ir kiti trobesiai išties kiek jaunesni – prie šimtmečio artėjantys, bet vėliau paaiškėjo, kodėl tą tolimą amžių paminėjo svetingasis Kazys.
Žaliomis samanomis nuklotais takais sukame ir sukame kieme ratus. Sode šakas svarina kone šimtametės obelys, tarp jų išsibarstę aviliai, kieme stūkso praėjusį amžių menantis šulinys, klėtis, klojimas.
Lapkritį kaip tik sukaks 32 metai, kai jonaviškiai pedagogai ir tautodailininkai Morkūnai įsigijo šiuos trobesius. Kazys pasakoja, kad tuomet taip lengvai sodybos nebuvo galima nusipirkti, todėl įsipareigojo užauginti veršį, laikė ir karvę, avių. Už gryčią sumokėjo 4 tūkst. rublių, – panašiai tiek anuomet kainavo ir naujas „Moskvičius“.
„Oi, kaip dėl šito pirkinio daug kas stebėjosi. Juk tuomet dar nebuvo mados pirkti senų trobų, kuriose nei patogumų, nei gero kelio. Man sakė: „Kam tau tie namai, geriau sodą nusipirktumei“, – prisiminė pokalbininkas.
Kai užauginę dvi savo dukras Morkūnai nusprendė globoti našlaičius – broliuką ir sesutę, džiaugėsi, kad vaikai porą vasaros mėnesių gali praleisti gamtoje. O ir mėgstamam pomėgiui – pynimui iš vytelių buvo pakankamai vietos.
Nuo pintinės – iki motociklo
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad miškuose pasislėpusi troba atskirta nuo viso pasaulio, tačiau Kazys mosteli į vieną, į kitą pusę: netoliese – ir Šimonių giria ir Pelyšos geologinis draustinis, su jį raižančia to paties pavadinimo upe. Prie josios įsikūrę daug garsių ir kūrybingų žmonių – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, dailininkas Romualdas Petrauskas, Domarkų, Gražių, Sondeckių šeimos. Pastarojoje sodyboje šeimininkauja Sauliaus Sondeckio sūnus Vytautas. Vasarą čia rengiami koncertai, skirti garsiojo atlikėjo atminimui.
Ligita ir Kazys – tautinio paveldo meistrai, žinomi pynėjai iš vytelių. Jie abu technologijų mokytojai, Ligita dar ir socialinė pedagogė.
Sutuoktinių pynimai yra išsibarstę po Lietuvą, nukeliavę į Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją, kitas šalis. Jie gali nupinti ne tik krepšių, bet ir baldų, interjero puošmenų. Pynimui naudoja nedažytas, natūralios spalvos vyteles. Anksčiau žilvičius augino patys, dabar perka.
Tereikia užsukti į seną klėtį, kad įsitikintum šių žmonių nagingumu ir išmone. Ten glaudžiasi daugybė jų rankomis pintų dirbinių, tarp kurių ne tik tradiciniai krepšiai, pintinės, bet ir Kazio pintas motociklas, angelai, skrynia, fotelis.
Prancūzą nustebino lova
Iš ten traukiame į klojimą, kuriame galima išvysti tikrą aslą, kuri čia grupėmis besilankantiems moksleiviams kelia didelį smalsumą. Gal apie aslą jie ir būdavo skaitę, bet matyti nematę.
Klojime sukauptas ištisas istorinis lobynas. Daiktai iš visur suvežti ir sudovanoti, bet daugiausia jų – iš Anykščių krašto. Neretai atvykę į sodybą šeimininkai įvairius senovinius rakandus randa tiesiog paliktus prie durų, todėl net ne visų daiktų istorijas žino.
Čia stovi ir Ligitos senelio varstotas, kuriam jau šimtas metų ir įvairūs pjūklai, gerokai perkopę tokį amžių. Smetoniškos svarstyklės, caro laikų kuliamoji, sermėga, naginės, gelda, J. Miltinio laikų Panevėžio teatro kvepalų buteliukų kolekcija, senieji radijo bei telefono aparatai, televizoriai... Bet ką jau čia beprivardinsi, geriau vieną kartą pamatyti, nei kelis kertus perskaityti.
O štai ir XIX a. medinukė lova, kuri labai nustebino prieš pusantro mėnesio čia apsilankiusį prancūzų profesorių. Labai jau ji maža svečiui pasirodė.
„Sakiau, lovos tai mažos, bet užtat kiek daug vaikų jose būdavo pradėta“, – kvatoja energingasis Kazys.
Būta vandenyno?
Sukame link unikaliosios atodangos, kurią ne tik sodybos lankytojai, bet ir studentai bei mokslininkai nuolat tyrinėja.
Pakeliui kelią užstoja senutė dūminė pirtis. Trumpam susėdame jos viduje, kur šitmečiais įsigėrė dūmo vantos, pelyno ir medaus kvapas. Kazys patikina, kad tokių pirčių Lietuvoje belikę vos apie dvi dešimtis.
Nuo pirties iki Pelyšos upelio – apie šimtas metrų. Šeimininkas juokiasi, kad aplink nieko nėra, tik lazdynų šakomis apgaubtas takelis, todėl po pirties į upę galima ir nuogam pasileisti.
Pelyšos upelyje rudeniop bebrai jau spėjo ne vieną užtvanką užtvenkti, tai dabar upelė srauni, o vasarą, po pirties, atsiguldavę, tai vanduo net neapsemdavo.
Einame prie vienos iš penkių Pelyšos atodangų, kuri pasak geologų, yra seniausia Lietuvoje, – apatiniam sluoksniui jau 385 mln. m., o ir kiti – vos dešimtimis milijonų metų jaunesni. Tose sluoksniuose rasta žuvų liekanų – fosilijų, kurios gyveno prieš 320 mln. metų.
„Tos atodangos parodo, kad kadaise čia gyveno riešapelekės žuvys, taigi čia buvo vandenynas“, – sako tautodailininkas.
Laimės šaltinis – ir verkiantis ąžuolas
Stačiu šlaitu kopiame prie legendinio Sedeikių akmens. Kazys pasiūlo pasilenkti ir kilstelėti galingą riedulį. Mat tas akmuo ne bet koks, jis stebuklingas, po juo teka laimės šaltinis. Tam, kuriam pavyks jį pakelti, kas to šaltinio vandens atsigers, arba juo nusipraus, laimės netruks, visos svajonės išsipildys. Akmens apačioje yra dvi ertmės rankoms įkišti.
Čia pat Kazys pasakoja liūdną legendą: „Ech, ta meilė visada suardo sveiką protą... Nepakėlė to akmens ir šiose apylinkėse prieš porą šimtų metų gyvenęs vargšas jaunikaitis, kuris pamilo turtingų tėvų dukrą. Žinodamas, kad po šiuo akmeniu yra laimės šaltinis, jis iš visų jėgų stengėsi akmenį pakelti, kad galėtų tapti turtingas ir vesti mylimąją. Kėlė dieną, kėlė antrą... Neatlaikė vaikino širdis ir plyšo. Motina rado savo vienturtį negyvą sūnų parklupusį prie akmens. Tada ji verkdama pasodino štai šį ąžuolą. Motinos ašaros tekėjo medžio kamienu taip stipriai, kad iki šiol yra likusi jų žymė“, – Kazys demonstruoja per visą ąžuolo kamieną nusidriekusią juostą.
Išties atrodo, tarsi medžio žievė nuo tų sūrių ašarų būtų įtrūkusi. Pasak Kazio, jei sugalvosi norą, prisiglausi prie ąžuolo ir nuoširdžiai panorėsi, kad jis išsipildytų, taip ir nutiks. Tokių, norinčiųjų prisišlieti arba parymoti prie garsiojo ąžuolo, sako, yra nemažai. Kai kas net ir žvakę uždega. Juk žmonių svajonės ir norai begaliniai.
Senosios gryčios paslaptys
Pravėrus aukštaitiškos, žemalubės gryčios duris pasitinka seno medžio namo kvapas. Anot šeimininkų, namas yra gyvas – naktimis girdisi, kaip kinivarpos graužia takus senuose rąstuose. Morkūnai per tris dešimtmečius jame mažai ką keitė, – jie nusprendė išsaugoti kuo daugiau autentiškų daiktų ir buities rakandų.
Gryčios viduje – ištisas lobynas. Čia kiekviena kertė dvelkia senove, o tą senovę pagyvina ir paties Kazio bei jo mokinių drožiniai, įvairios verpstės, Ligitos pynimai, žiedlapiais klijuoti paveikslai.
Kazys svajojo studijuoti istoriją, tik tėvų tremtis pakišo koją. Bet istorijos, kurią šeimininko ir jo moters dėka čia galima pamatyti, pačiupinėti čia išties apstu.
Troboje yra išsaugotas duonkepis ir ne vienos nuotakos kraitį saugojusi skrynia. Pasak šeimininko, ji buvo apkalta 1864 m. laikraščiais, vadinasi jai ne mažiau kaip pora šimtų metų. Virtuvėje stovi stalas, kuriam – jau per šimtą metų, – kiek kartų prie jo sėdėta ir valgyta.
Ant senų namo sienų kabo įrėminta šimto metų senumo garsaus rusų atlikėjo Aleksandro Vertinskio plokštelė, carinių rublių, markių, tarpukario litų kolekcijos. Kazys suskaičiavo, kad per 100 metų pinigai keitėsi kas dešimtmetį.
Svečius garsieji tautodailės meistrai vaišina savo bičių medumi ir čia pat prie sodybos iki vėlyvo rudens tebežydinčių čiobrelių arbata, riekia saldžios varškės baltą sūrį, kurį netoliese slegia kelias karves auginanti kaimynė.
Už svetingumą šeimininkai paprastai nieko neprašo, bet tiems, kas nori atsidėkoti, parodo aukų dėžutę.
Pinti sutuoktiniai pradėjo daugiau kone prieš tris dešimtmečius. Jie abu baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume organizuotus kursus, įgijo patirties, o dabar patys to moko kitus. Jie pasidžiaugė, kad ne vienas anykštėnas gimnazistas yra labai susidomėjęs pynimo menu, taigi Morkūnams bus kam perduoti sukauptas žinias.
