Peikiami viešieji pirkimai gali atrodyti kaip nelankstus mechanizmas, kuris siejamas su neskaidrumu ir neefektyviu valstybės pinigų naudojimu. Iš dalies tam galima pritarti, nes dalis viešojo sektoriaus darbuotojų yra paskandinti biurokratinėse procedūrose vien tam, kad pinigai būtų išleisti kuo skaidriau.
Per šias biurokratines procedūras lieka mažai laiko elgtis kūrybiškai, sukurti naują pridėtinę vertę visuomenei. Prie biurokratinių procedūrų prisideda ir neefektyvus valdymas, kai vadovai sugalvoja idée fixe ir reikalauja ją realizuoti per nerealius terminus. Taigi, paprastam specialistui belieka tik pamiršti kūrybiškumą, susikoncentruoti ties procesu ir kopijuoti kolegų atliktus projektavimo pirkimus, ypač jei tie pirkimai išvengė apskundimų ir teisinių procedūrų.
Tačiau ne viskas yra taip blogai. Viešųjų pirkimų įstatymas suteikia galimybių pernelyg nesigilinant į pirkimo objektą jį įsigyti iš kūrybiškesnių asmenų. Dalis iš jūsų turbūt pagalvojote, kad tie „kūrybiški“ žmonės yra asmenys, užsiimantys korupcinėmis veiklomis, tačiau taip tikrai nėra. Jeigu ir pasitaiko blogųjų išimčių, jomis turi užsiimti specialiosios struktūros, todėl šis straipsnis ne apie juos. Straipsnyje rašoma apie tai, kaip į viešųjų pirkimų procesą pritraukti daugiau idėjų iš išorės ir tai daryti teisėtais būdais.
Taigi, sugrįžkime į pradžią, kai paprastas valstybės tarnautojas, apkrautas biurokratiniu darbu ir spaudžiamas savo vadovų, turi nupirkti kažką OHO. Galima, be abejo, nemiegoti naktimis nagrinėjantis Lietuvos ir pasaulio rinkas, vėliau rengiant techninę specifikaciją, ekonominio naudingumo kriterijus ir taip toliau, tačiau galima tiesiog suorganizuoti projekto konkursą, kitaip vadinamą idėjos konkursu.
Projekto konkurso esmė – idėjas pateikia rinkos dalyviai, o valstybės tarnautojams, padedamiems tos srities ekspertų, belieka atsirinkti idėjas, kurios labiau atspindi realizuojamus poreikius. Be abejo, skamba kiek per paprastai, bet esmė yra būtent tokia. Toliau straipsnyje pateiksiu principus, kuriais vadovaujantis būtų galima rengti projekto konkursą.
Visų pirma reikia suprasti, kad projekto konkursas užtruks ilgiau nei atviras viešasis pirkimas ar juo labiau suprastintas pirkimas. Nors tam tikros perkančiosios organizacijos sugeba „sutilpti“ į tuos pačius trumpus terminus, tačiau, mano subjektyvia nuomone, tokiuose konkursuose idėja jau būna paruošta prieš paskelbiant pirkimą. Praktiškai reikia planuoti, jog nuo minties apie objektą iki sutarties pasirašymo turėtų būti numatyti bent 9 mėnesiai. Ir nesvarbu, ar perkamas pastatų projektavimas, ar šventės organizavimas, ar net IT sistemos sukūrimas, potencialiems dalyviams reikia duoti laiko išsiauginti idėją galvoje, nes, pasak lietuvių liaudies patarlės, greitus darbus vėjai renka.
Tad pradėkite nuo to, kad turite aiškiai apsibrėžti, kiek turite lėšų objektui. Šią sumą, mano nuomone, reikia paviešinti pirkimo dokumentuose, kad visų lūkesčiai būtų patenkinti. Nenurodžius sumos gali atsitikti taip, kad perkant zaporožietį ir turint pinigų tik jam, jums pasiūlomas „tankas“ už „tanko“ kainą. Tuomet ir jūs suprantate, kad jo neįpirksite, o dalyvis bus veltui sugaišęs laiką pasiūlymui rengti ir skyręs nemažai lėšų .
Numačius lėšas ir atlikus preliminarią rinkos analizę galima rengti techninę specifikaciją. Ji turi būti kuo paprastesnė, apibrėžianti tik pačius svarbiausius aspektus. Venkite konkrečių įpareigojimų, nes gali nutikti kaip su LRT pastato konkursu, kai techninėje specifikacijoje apibrėžtas vienas funkcionalumas, tačiau geriausia / patogiausia idėja perkančiosios organizacijos problemą išsprendė racionaliau, tačiau pažeisdamos techninės specifikacijos reikalavimus.
Rengdami projekto konkurso pirkimo dokumentus nebūkite gobšūs ir numatykite premijas bent jau trims geriausioms idėjoms. Premijų vidurkis turėtų būti „kompensacinio“ dydžio, t. y. jos turėtų padengti pasiūlymo rengimo kaštus. Tik nepamirškite, kad dalyvio darbuotojo darbo valandos taip pat kainuoja. Numačius premijas atsiras tikimybė sulaukti daugiau geresnių pasiūlymų.
Parengus techninę specifikaciją jau galima pradėti galvoti apie kvalifikacinius reikalavimus. Dabar pateiksiu savo asmeninę subjektyvią nuomonę. Iš dviejų etapų susidedančiam projekto konkursui (projekto konkursas, o po to neskelbiamos derybos) turi būti nustatyti visiškai minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai. Jų turėtų būti ne daugiau kaip trys. Dalyviui reikia suteikti galimybę mąstyti apie idėją, kurią jis pateiks jums, o ne apie tai, kur sugaudyti specialistus, kurie reikalingi tik tam tikroms paslaugoms atlikti. Visos komandos galėsite pareikalauti per neskelbiamas derybas.
Kitas žingsnis po techninės specifikacijos parengimo yra vertinimo kriterijų nustatymas. Tai vienas iš sudėtingiausių etapų, kai reikia nusistatyti akcentus, pagal ką bus vertinamos idėjos. Viešųjų pirkimų specialistams tai bene didžiausias galvos skausmas, nes remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi ir Viešųjų pirkimų tarnybos praktika turėdavo būti nustatyti kuo objektyvesni vertinimo kriterijai, tačiau projektų konkursuose yra vertinama idėja. Jos nevalia „įkalinti“ į siaurus rėmus, bet pastarieji vis tiek turėtų pagelbėti vertinimo komisijai. Man asmeniškai norėtųsi išsamesnės diskusijos su Viešųjų pirkimų tarnyba, Aplinkos ministerija ir potencialiais projektų konkursų dalyviais, kad būtų aptarti vertinimo kriterijų nustatymo principai. Jei jų stokojama, vertinimo komisijos diskrecija gali būti neribota, arba, atvirkščiai, ji gali būti ribojama iš anksto nustatytų rėmų.
Jei kalbėtume apie vertinimo komisiją, tai jau Aplinkos ministerijos parengtose projekto konkurso taisyklėse yra numatyta, kad ją turi sudaryti ne mažiau nei trečdalis specialistų, susijusių su perkamu objektu. Kai man leidžia nustatyti šį santykį, tai aš minėtąjį specialistų skaičių padidinu bent du kartus. Tokiu atveju vertinimo komisijos darbas tampa konstruktyvesnis ir idėjas išanalizuoja žmonės, geriau išmanantys objekto subtilybes nei priskirti valstybės tarnautojai. Taip pat reikia nepamiršti, kad vertinimo komisijoje gali dalyvauti ne tik perkančiosios organizacijos darbuotojai. Į komisiją galima pritraukti specialistų iš išorės, tik nepamirškite planuodami pirkimo biudžetą numatyti jiems atlygio už darbą, nes kitaip atlygio jie gali ieškoti „iš šalies“. Kitas mano subjektyviai vertinamas momentas – reikia paviešinti komisijos sudėtį, tačiau tai daryti nurodant komisijos narių specialybes, o ne jų vardus ar pavardes, nes tuomet dalyviams gali kilti pagundų pabendrauti su komisijos nariais.
Kitas etapas – sutarties projektas. Įprastai viešuosiuose pirkimuose pateikiamas sutarties projektas, tačiau projektų konkursuose siūlau nurodyti tik pagrindines sutarties sąlygas. Tai ypač aktualu perkančiosioms organizacijoms, kurios retai susiduria su perkamu objektu ir nėra susipažinusios su atskiras niuansais. Problemų gali kilti tiek dėl atsiskaitymo terminų, tiek dėl avanso, tiek dėl nepagrįstų įpareigojimų tiekėjams. Kartais tikimasi, kad tiekėjai rinkos konsultacijos metu ar paskelbus pirkimą bus aktyvūs ir teiks pastabas dėl sutarties, tačiau praktika rodo, kad dažnai, ypač perkant meninius objektus, laimėtojai pradeda sutartis skaityti tik tuomet, kai jas reikia pasirašinėti.
Minėtosios situacijos sprendimo būdas – neskelbiamos derybos. Nors viešųjų pirkimų specialistams neskelbiamos derybos skamba kaip baubas, kuris asocijuojasi su neskaidrumu, tačiau pasibaigus projekto konkursui jas būtina organizuoti. Tokias derybas po projekto konkurso be papildomų sąlygų leidžia Viešųjų pirkimų įstatymo 71 straipsnis. Kaip jau minėjau pirmiau, neskelbiamose derybose Jūs galite nusistatyti tinkamam sutarties įvykdymui reikiamus kvalifikacinius reikalavimus. Sutarus dėl pagrindinių sutarties nuostatų, dėl likusių galėsite sutarti su tiekėju, kad būtų išlaikyta sutarties šalių pusiausvyra. Būtent neskelbiamose derybose galima išgirsti niuansų, susijusių su sutarties vykdymu, apie kuriuos rengiant pirkimo dokumentus net nebūtų galima pagalvoti. Taip iš anksto sprendžiami nesutarimai, kurių iškiltų sutarties vykdymo metu, kai sutarties sąlygas keisti sudėtinga ar net neteisėta.
Giedrius Krasauskas daugiau kaip 9 metus vadovauja Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų skyriui. Daugiau nei 10 projektų konkursų ėjo viešųjų pirkimų komisijos pirmininko arba nario pareigas.
Šiuos ir kitus aktualius viešųjų pirkimų klausimus aptars ir siūlymus bei rekomendacijas, kaip spręsti kylančias problemas vykdant viešuosius pirkimus, konferencijoje „Viešieji pirkimai: kaip iššūkius paversti galimybėmis“ pateiks Viešųjų pirkimų tarnybos, Centrinės perkančiosios organizacijos, Vilniaus savivaldybės, Elektrėnų komunalinio ūkio, LR generalinės prokuratūros, stambiųjų tiekėjų atstovai. Perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams skirta konferencija vyks š. m. vasario 14 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Konferencijos moderatorė advokatė Jolita Rima Puškorienė.
Daugiau informacijos apie konferenciją rasite ČIA.
