Švenčionėliuose, apleistuose geležinkeliečių bendrabučiuose įsikūrusios Guoda Bardauskaitė, Marija Savickienė ir Eglė Židonytė savo pavyzdžiu siekia parodyti, kad gyventi ir dirbti galima bet kur. „Pradžioje mes kuriame architektūrą, o paskui ji kuria mus“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako į geležinkelio miestelį atsikrausčiusios architektės.
– Savo feisbuko paskyroje visai neseniai rašėte apie tvarumą ir architektūrinį pastatų, rajonų ar net miestų perpanaudojimą. Ar tai viena iš priežasčių, atvedusių į Švenčionėlius?
Guoda: Be visų kitų priežasčių ir susiklosčiusių aplinkybių, mane Švenčionėliuose laiko urbanistinė perspektyva. Yra šalių, kuriose miestai projektuojami taip: pirmiausia nutiesiama geležinkelio linija, pastatoma traukinių stotis ir tuomet aplink įrenginėjamas visuomeninis centras, kurį sudaro parduotuvės ir kitos reikalingas funkcijas atliekančias įstaigos. Ir tik tada projektuojami gyvenamieji namai. Pas mus, deja, taip nevyksta, nes vis dar remiamasi amerikietišku modeliu, kuomet gyventojai bando išsikraustyti už miesto, bet kiekvieną dieną automobiliu važinėja didelius atstumus į miestą, todėl daugėja grūsčių. Taip užprogramuojama bėda.
– Švenčionėliuose šios problemos nebeliko?
Guoda: Mes, „Šita Šiaurė“, norime būti pavyzdys. Esame įsikūrę labai strategiškoje vietoje, nes šalia mūsų namų važiuoja traukinys, iki Vilniaus – 100 kilometrų. Kelionė greituoju traukiniu trunka valandą, o lėtesniu – pusantros. Mums atrodo, kad toks gyvenimo būdas yra labai teisingas, nes aplink save turime visą reikalingą infrastruktūrą. Yra dar ir tokia išsikraustančiųjų iš miesto rūšis – išėję į pensiją, gerokai apmažinę darbus arba dirbantys nuotoliniu būdu. Jie persikrausto į kokį vienkiemį, bet tai tik kitas kraštutinumas, nes nuo daug bendravimo ir renginių peršoka į visišką meditacinę erdvę. Mes galvojame, kad tai, kaip gyvename, yra vidurio kelias.
– Koks tas vidurio kelias?
Guoda: Švenčionėliai vis dar turi visas miesto funkcijas – yra parduotuvės, kavinės, kad ir kokios jos būtų, sveikatos priežiūros įstaigos, darželiai ir mokyklos. Mažuose miesteliuose žmonių mažėja, valstybės sukurta infrastruktūra apleidžiama, bet Švenčionėliuose pamatėme daug galimybių. Į čia yra pritraukiama labai daug Europos Sąjungos lėšų, renovuojami pastatai, tvarkomi stadionai. Čia veikianti infrastruktūra yra daug geresnė nei galėtum rasti kokiame nors didelio miesto rajone. Jau nekalbant apie tai, kad mums palei langus teka upė, kur galime po mankštos išsimaudyti.
Kitas dalykas – vaikų auginimas. Mieste tu užsiprogramuoji, kad kiekvieną dieną porą valandų dirbsi vairuotoju. Ir taip dvylika metų. O Švenčionėliuose mes save užsiprogramuojame kitaip – kai auginsime vaikus ir ateis laikas jiems eiti į darželį ar mokyklą, mes juos išleisime pro duris ir jie patys ten nueis. Taip, kaip mes užprogramuojame miestus, po to jie užprogramuoja mūsų pačių elgesį.
Mums labai paprasta Švenčionėliuose gyventi tvariai. Mes čia nusiperkame maisto, o daugiau nėra kur leisti pinigų, todėl gyvenimas užsipildo visai kitais poreikiais ir malonumais, kurie dažnai net nieko nekainuoja. Mes norime būti pavyzdžiu žmonėms ir parodyti, kad galima gyventi su ta infrastruktūra, kurią jau turime. Tiesiog reikia apsidairyti ir ją panaudoti.
– Žinau ne vieną žmogų, kuris pirmą kartą traukiniu pasivažinėja tik įžengęs į ketvirtą dešimtį.
Guoda: Man atrodo, kad žmonės nevažinėja traukiniais daugiausiai dėl to, kad turi blogų prisiminimų apie visuomeninį transportą dar iš virsmo į nepriklausomybę metų. Mūsų visuomenėje automobilis vis dar yra aukštinamas, bet tik laiko klausimas, kada šitai apsivers. Kitose šalyse yra dedamos labai sąmoningos pastangos į tai, kad transportas būtų reabilituotas ne tik tuo aspektu, kad jis būtų greitesnis ir patogesnis, bet ir tuo, kad žmonėms būtų prestižas juo važiuoti. Kodėl miestai įsirenginėja tramvajus? Ne visada dėl to, kad ten trūktų papildomo viešojo transporto, bet dėl to, kad autobusai yra „not so cool“. Man atrodo, kad tik laiko klausimas, kada ir mūsų kryptimi pradės važinėti fainesni traukiniai.
Marija: Atstumą mes skaičiuojame nebe kilometrais, o laiku, per kurį įveikiame tą atstumą. Iš čia į Vilnių galima nuvažiuoti per tą patį laiką ar net greičiau, nei iš kokio tolimo Vilniaus rajono į centrą.
Eglė: Švenčionėliuose viskas yra penkių minučių pėsčiomis atstumu. Kitas dalykas – čia nėra eilių. Patekti pas dantistą gali jau už poros valandų. Čia atsikrausčiusi aš pajutau vartojimo „pagirias“, nes net nėra kur išleisti pinigų. Nueini į „Maximą“, prisikrauni pilną krepšį prekių, o nieko nesumoki. O štai mieste tau reikia eiti „out“, reikia kavos nusipirkti, reikia dar ir kavos pupelių į namus nusipirkti. Mieste yra sukurtas dirbtinis vartojimas, kuris pradeda atrodyti, kad yra būtinas.
– Dar kitas pastatų ir miestų perpanaudojimo tikslas yra architektūros išsaugojimas. Juk nuvažiavę į miegamuosius Vilniaus rajonus, deja, mes visiškai neturime į ką pasižiūrėti ir kuo pasigrožėti.
Guoda: Mums, kaip architektėms, Švenčionėliai yra kaip žaidimų aikštelė. Daug duoda tai, kad mes iki šiol nesame turėję santykio su šiuo miestu. Atvažiavusios čia galime į viską žiūrėti šviežiomis akimis. Švenčionėlių miestelis įdomus dar ir tuo, kad gyventojų skaičiumi jis net didesnis už Švenčionis ir prilygsta Ignalinai, bet daug kas net nežino, kuriame Lietuvos gale jis yra. Galima sakyti, kad šis miestas neturi labai aiškaus identiteto. Mums, kaip kūrybininkėms, tai atrodo kaip didžiulis potencialas.
Šis miestas anksčiau klestėjo ir turėjo pramoninio, geležinkelio, vienu metu net kurorto miesto veidą, o dabar jis tampa laisvėjančia erdve kažkam naujam. Mums labai įdomu tyrinėti ir atrasti naują miesto identitetą – apie ką jis galėtų būti, kam jis galėtų būti įdomus ir pan. Mes šia kryptimi esame nemažai pasistūmėjusios, turėjome dialogą ir su miesto savivaldybe. Atradome, kad būtent su tokiais pastatais, kaip mūsų, gyventojams asocijuojasi Švenčionėlių veidas. Ir tokių pastatų yra daugiau. Deja, vietoje vieno jų dabar stovi „Maxima“ ir žmonės pyksta, kad taip lengvai buvo sunaikintas toks architektūrinis paveldas. Pastatas gali būti ne tik gražus, bet ir skleisti labai stiprią žinutę apie miesto istoriją ir būti griaučiais įsikurti kažkam naujam.
– Kuo svarbus miestų perpanaudojimas ne tik tvarumui, bet pačiai šaliai?
Guoda: Miestų perpanaudojimas yra labai stipri tema, kuri čia verda. Lietuvai yra būdingi tokio tipo kaip Švenčionėliai miesteliai. Pasiėmę Lietuvos planą ir palyginę jį Latvijos, matysime ten didmiestį Rygą, į kurį sueina visi keliai, bet mažai kas žino, koks yra antras didžiausias Latvijos miestas. O Lietuvoje yra daug panašaus dydžio miestų. Toks sprendimas buvo priimtas sovietmečiu, kai buvo nuspręsta nesutelkti visų Lietuvos žmonių į vieną miestą, o išbarstyti miestus – kad jie turėtų savo veidą ir funkciją. Tai buvo protingas ir įdomus žingsnis, priduodantis Lietuvai įvairovės. Dėl to yra labai vertinga išsaugoti tokius miestelius, o ne visiems gyventi sostinėje.
Marija: Juk, kas yra lietuvis? Lietuvis yra žemdirbys ir mes vis dar jaučiame žaizdą, likusią po to, kai sovietai mus sumelioravo ir perkėlė į gyvenvietes. Mes dar ir dabar norime turėti savo žemės, dėl to miestuose tokie populiarūs kotedžai. Man asmeniškai yra svarbu per savo namus išeiti ant žolės. Atrodo, kad artumas su gamta mums yra įaugęs į širdį. Žinau tik kelis žmones, kurie sako, kad nuo miesto ar troleibuso garso atsigauna. Ir jie būna jau kokios penktos kartos vilniečiai. O kas yra likę vilniečiai?
– Kad ir kokia maža Lietuva būtų, mūsų regionai turi nemažai kultūrinių skirtumų, o šiais laikais kultūrinė įvairovė yra vienas iš šalies patrauklumo faktorių.
Guoda: Viskas prasideda būtent nuo kultūros. Atvažiavęs į miestą ir pastatęs miestiečių poreikius atitinkančius namus, surenovavęs daugiabučius, vargu, ar pritrauksi žmones. Tai ne vien fizinis pasaulis, kuris traukia žmones. Man atrodo, kad kiekvienam miestui reikalinga kažkokia legenda ar istorija. Mes, „Šilta Šiaurė“ su „Miško uostu“, bandome rašyti naują šio miesto istoriją. Dabar net Vilniuje kalba apie Švenčionėlius. Man atrodo, kad būtent tai yra būdas užkabinti žmones. Mūsų interesas yra pritraukti žmones ne tik į Švenčionėlius, bet ir kitus miestelius.
Marija: Mūsų skleidžiama žinutė yra ta, kad gyventi ir dirbti galima visur ir iš bet kur. Tą ypač parodė karantinas. Ir tavo gyvenamoji vieta nepasako, koks tu specialistas – geras ar blogas.
– Atvykusi pas jus pajaučiau, kad čia gyvendamos jūs gyvenimą derinate prie savo vertybių, o ne atvirkščiai. Ar taip ir yra?
Eglė: Jau du kartus darėme kasmetinį savo vertybių pasitikrinimą. Kol kas šeimyniškumas laimi.
Marija: Todėl ir savo darbe stengiamės kurti ilgalaikius, išliekamąją vertę turinčius sprendimus.
Eglė: O gyvenamąją vietą reikia rinktis ne tik pagal ekonominius faktorius.
Marija: Pagalvokime, kodėl visi norite gyventi Vilniaus senamiestyje, bet nelabai Perkūnkiemyje? Jei senamiestis atrodytų kaip Perkūnkiemis, niekas jame nenorėtų gyventi. Pastatas vertę įgauna ne iš karto, tu ją atveri ir atskleidi su laiku. Geriausi ir įdomiausi dalykai nebūna prieinami paprastai. Man atrodo, kad Winstonas Churchillis yra pasakęs, kad pradžioje mes kuriame architektūrą, o paskui architektūra kuria mus. Taip ir yra.
Eglė: Tu kuri daiktą, kurį naudosi visą gyvenimą, gal net paliksi savo vaikams. Tad, ar stengsiesi namą pastatyti kuo greičiau, ar įdėsi širdies ir per ilgą laiką jį užauginsi? Jeigu butą įsigyji šalia darbo, užsiprogramuoji skirti darbui labai daug laiko. Jeigu darbas yra tavo laimingiausia vieta, puiku, bet kas, jei darbas išsikels kitur? Todėl man patinka, kaip Guoda sako: „Vairuok savo gyvenimą“.
Guoda: Priežastis, kodėl mes taip ilgai čia esame ir neketiname skirstytis – bendruomenė. Mes esame čia subūrėme jau keliolika žmonių ir tai suteikia ramybės. Todėl renkantis būstą svarbu nepamiršti bendruomenės, nes yra dar ir tokia tvarumo rūšis kaip socialinis tvarumas. Žmogus turi būti tarp žmonių.
