Per vieną savaitgalį, išvykęs iš gimtojo Keip Kousto, jis sukaria net virš pusantro šimto kilometrų, kad išnaršytų tolimose gyvenvietėse veikiančias taisyklas ir įrengtus sąvartynus – vietas, kuriose būtinai pavyksta rasti nemenką skaičių sugedusių telefonų. Jei ypač sekasi, pavyksta prisirinkti net 400 naudoti nebetinkamų įrenginių.
E. Arthuras ne tiktai dirba savarankiškai, bet dar ir vadovauja lygiai tokiai pačiai veiklai, tik kituose šalies regionuose, užsiimančių šešių asmenų komandai. Iki šių metų galo visi kartu jie tikisi būti surinkę maždaug 30 tūkst. telefonų, rašoma BBC portale.
E. Arthuras ir jo vadovaujami agentai šiek tiek sumoka telefonus parduodantiems asmenims. Kiekvienas telefonas jiems kainuoja po 2,5–2,7 Ganos sedžių (maždaug 0,35–0,37 euro).
Nors telefonai būna nebepataisomi, kartais prireikia įtikinėti žmones, kad metas su jais atsisveikinti.
„Naujas „Android“ telefonas kainuoja maždaug 150 dolerių, o aš pasiūlau keik mažiau nei dolerį [už sugedusį]. Nors įrenginio naudoti nebeįmanoma, žmonės kartais pradeda aiškinti, už kokią sumą jį įsigijo, ir klausia, kurių galų turėtų taip pigiai parduoti“, – pasakoja E. Arthuras.
Savaitgaliais vyrų atliekamą darbą apmoka Nyderlandų įmonė „Closing the Loop“. E. Arthuro ir jo komandos surinktus telefonus įmonė siunčia į Europą, kur jie galutinai išardomi ir perdirbami. Lydymo firmos specialistai pasistengia išgauti maždaug 90 proc. gaminant telefonus panaudojamo metalo: šitai pavyksta pasitelkus plastiko deginimo technologijas.
Bet kam siuntinėti telefonus iš tolimos Vakarų Afrikos?
Joostas de Kluijveras, kartu su Reinhardtu Smitu įkūręs „Closing the Loop“, tikina, kad atsakymas labai paprastas. Mat Afrikoje kol kas nėra pažangias technologijas naudojančių lydymo įmonių, kuriose pavyktų išgauti nedidelį kiekį vertingo metalo, naudojamo gaminant telefonus.
„Nėra nieko, ko reikia, kad įmonė būtų finansiškai tvari, – sako jis. – Nėra nei atitinkamų įstatymų, nei infrastruktūros, nei vartotojų informuotumo. Dėl šių priežasčių neįmanoma užsitikrinti lėšų, kuriomis būtų galima finansuoti tinkamą įrenginių rinkimą ir perdirbimą.“
Afrikoje kasmet parduodama po maždaug 230 mln. telefonų. Kai tampa nebereikalingi, kai kurie iš jų patenka į neformalią perdirbimo pramonę, bet daugelis – tiesiog išmetami.
Kaip rodo vykdant pasaulinę EEĮ (elektros ir elektroninės įrangos) atliekų stebėseną surinkti duomenys, 2019 m. Afrika sugeneravo 2,9 mln. tonų EEĮ atliekų ir tiktai procentas iš jų buvo tikslingai surinktos ir perdirbtos.
„Afrikos šalys yra tikros ekspertės gaminių gyvavimo ciklo pratęsimo, taisymo ir net, tam tikra prasme, perdirbimo srityse. Taigi, jų požiūris, galima sakyti, teisingas. Deja, nėra tinkamos įrangos, ypač skirtos tokio tipo atliekoms perdirbti“, – aiškina J. de Kluijveras.
Kad sugebėtų finansuoti Afrikoje vykdomą telefonų surinkimą, „Closing the Loop“ sudarinėja sutartis su įmonėmis ir organizacijomis, sutinkančiomis sumokėti maždaug 5 eurus už kiekvieną įsigyjamą naują telefoną, kuris nusiperkamas arba išsinuomojamas iš atitinkamų technologijų tiekėjų.
Kai tiktai įsigyja naują darbui reikalingą įrenginį, „Closing the Loop“ sugeba perdirbti atitinkamą kiekį elektroninės įrangos atliekų, surenkamų formalaus perdirbimo pajėgumo stokojančiose šalyse.
5 eurai, sumokami už telefoną, padengia surinkimo, persiuntimo ir perdirbimo kaštus, be to, padeda užsitikrinti šiokį tokį pelną.
Vardijant tuos, kurie patenka į vis ilgėjantį klientų sąrašą, būtina paminėti Nyderlandų vyriausybę ir finansinių paslaugų firmą KPMG. Klientams tenka investuoti visiškai nedaug, bet aplinkosauginė nauda, kurią tos investicijos užtikrina, – didžiulė.
J. de Kluijveras ganėtinai kritiškai vertina kai kuriuos pastarojo meto bandymus įdiegti Afrikoje atliekų perdirbimo sistemas. Jis tvirtina, kad be tinkamo finansinio modelio ir galiojančių įstatymų tokios iniciatyvos nepasiteisins.
Šie iššūkiai puikiai pažįstami ir Simone Andersson, vadovaujančiai elektros ir elektroninės įrangos atliekų įmonės „WEEE Centre“ komercijos skyriui. Minėtina, kad „WEEE Centre“ užsiima atliekų perdirbimu Kenijoje.
Kenijoje neveikia jokia nacionalinės vyriausybės kontroliuojama perdirbimo sistema – nebent atliekų surinkimo tarnybos kai kuriuose regionuose. Pradžią „WEEE Centre“ veiklai davė „Computers For Schools Kenya“ (CFSK) iniciatyva. CFSK yra ne pelno organizacija, aprūpinanti mokyklas atnaujintais kompiuteriais.
Plėtojant tokią veiklą ilgainiui tapo aišku, kad būtina kažkaip spręsti nebereikalingos elektroninės įrangos kaupimosi problemą, todėl 2012-aisiais buvo įkurta perdirbimo firma
„WEEE Centre“ vadovai tikisi, kad šiemet bus surinkta 250 tonų EEĮ atliekų. Labiausiai tam pasitarnauja sutartys su tokiomis stambiomis firmomis kaip „Total Energies“ ir „Absa“.
Deja, tai tik maža dalis iš bendro kiekio – 50 tūkst. tonų EEĮ atliekų, – kurį, remiantis atliktais įvertinimais, Kenija sugeneruoja per metus. S. Andersson kuria ambicingus planus apie surinkimo punktus visoje šalyje: tokiuose punktuose žmonės galėtų patys palikti nebereikalingą įrangą.
S. Andersson įsitikinusi, kad Kenijoje vis daugiau dėmesio skiriama EEĮ atliekų nulemtoms aplinkosaugos problemoms. Ji teigia norinti prisidėti ieškant tų problemų sprendimo.
„Didžioji visuomenės dalis labai gerai žino, kokias problemas sukelia atliekos, ir daugelis tikrai sutiktų pakeisti savo įpročius, jei tiktai būtų įdiegta kokia nors infrastruktūra. Mes norime prisidėti sprendžiant šią problemą“, – patikino S. Andersson.
Kenijos vyriausybė jau žengė konkrečius žingsnius, siekdama pagerinti situaciją. Viena iš iniciatyvų – planas įteisinti didesnės gamintojo atsakomybės įstatymą, numatantį su gaminių perdirbimu susijusius finansinius įsipareigojimus, kuriuos turės prisiimti elektroninės įrangos gamintojai arba importuotojai.
„To siekiame, nes matome, kad šaliai šito reikia, – aiškina S. Andersson. – Norime, kad Kenija taptų pavyzdžiu visoms Afrikos šalims.“
„Gamintojo atsakomybės įstatymas padėtų daug ką sutvarkyti. Gal ne iš karto, bet bendras požiūris turėtų kardinaliai pasikeisti. Poveikis tikslams ir struktūroms taip pat turėtų pasijusti“, – viliasi ji.
„WEEE Centre“ dešimties darbuotojų komanda atidžiai surūšiuoja ir išmontuoja elektroninius įrenginius. Kai kurių rūšių metalą, kaip antai geležį ir varį, pavyksta atskirti vietoje, tačiau spausdintinėse plokštėse esantį taurųjį metalą, tokį kaip auksas, platina ir paladis, įmanoma atskirti tik Europoje arba Azijoje veikiančiose specializuotose lydymo įmonėse.
S. Andersson norėtų, kad lydymo įmonė būtų įkurta ir Kenijoje.
„Kadangi nuolatos plečiamės, žinoma, norime, kad tos technologijos būtų prieinamos ir Afrikoje. Galbūt rytinėje dalyje? Galbūt Kenijoje, konkrečiai – Nairobyje? Tai tik dalis turimos vizijos“, – sako S. Andersson.
J. de Kluijveras, savo ruožtu, taip pat tikisi, kad „Closing the Loop“ sugebės finansuoti Afrikoje veikiančias perdirbimo ir lydymo įmones, tačiau kol tokios idėjos taps realybe, sugedusių telefonų siuntos ir toliau keliaus į Europą.
Keip Kouste gyvenantis E. Arthuras tvirtina matantis prošvaisčių EEĮ atliekų tvarkymo srityje, tačiau jis mano, kad būtina nuveikti kur kas daugiau.
„Tiktai kai pagerės švietimas, žmonės pradės suvokti, kodėl svarbu tinkamai pasirūpinti į atliekas nukeliaujančiais elektroniniais įrenginiais“, – mano E. Arthuras.
