Siekiant užtikrinti valstybės biudžeto stabilumą ir didesnį mokestinių pajamų surinkimą, pelno mokesčio mokėjimo tvarką dar pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metais papildė avansinis pelno mokestis. Įmonės jį moka dar neuždirbusios pelno ir taip kredituoja valstybę.
Iki rugsėjo 15 d. ūkio subjektai turi galimybę pasikeisti avansinio PM apskaičiavimo būdą ir skaičiuoti jį arba pagal praėjusių metų faktinius, arba pagal einamųjų metų prognozuojamus veiklos rezultatus. Kiekvienas iš šių būdų neša delspinigių riziką, tačiau nuo įmonės veiklos rezultatų ir gebėjimų prognozuoti priklausys, kiek delspinigių už anksčiau nesumokėtą pelno mokestį joms bus priskaičiuota.
Avansinio pelno mokesčio deklaraciją įmonės privalo pateikti vieną kartą per metus iki einamųjų metų kovo 15 d. Tai jos turi padaryti net ir tuo atveju, jei dirba nuostolingai.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, už 2022 m. 13 tūkst. įmonių sumokėjo 3,5 mln. eurų delspinigių. Vienai įmonei vidutiniškai tai atsiėjo apie 260 eurų. Ši suma galėjo atsirasti arba iš per mažo prognozuoto pelno mokesčio, arba iš to, kad pelno mokestis, mokėtas avansu pagal praėjusių metų rezultatus, realybėje pasirodė esantis didesnis nei ankstesniaisiais metais.
Ekonomikos sunkmečiui kvėpuojant į nugarą, mokėti avansinį pelno mokestį pagal ankstesniais metais sumokėtas sumas, įmonės dažnai vengia, nes tikisi pajamų sumažėjimo ar nuostolio. Tokiu atveju, vykdyti avansinio pelno mokesčio prievolę jos renkasi pagal prognozuojamus einamųjų metų rezultatus.
O prognozuoti gali būti išties sudėtinga. Nors įmonės to ir imasi, visų veiksnių, darysiančių įtaką bendrai ekonomikai ir konkrečiai įmonės veiklai, numatyti neįmanoma. Prieš avansinio pelno mokesčio deklaracijos už 2022 m. pateikimo terminą, Lietuvos Bankas numatė, kad infliacija sieks 5,1 proc. Tačiau metų gale ji šoktelėjo iki beveik 19 proc. Gamintojų kainų indekso augimas visus metus lenkė vartotojų kainas ir metinis jo pokytis sudarė 26 proc.
Visa tai rodo, kad net institucijos, turinčios stipriausius analitinius pajėgumus, nesugebėjo prognozuoti makroekonominių rodiklių, nors pastarieji priklauso ir nuo pačių šių institucijų veiklos. Tad tikėtis tikslių prognozių iš įmonių, kurios tam turi žymiai mažesnius gebėjimus ir išteklius nei išimtinai ta veikla užsiimančių organizacijų, yra nepagrįsta ir neteisinga. Kaip ir neteisinga yra bausti jas delspinigiais, joms nepataikius numatyti tikslių pelno mokesčio sumų.
Įmonėms tai kuria reikšmingą administracinę naštą skaičiuoti, prognozuoti, ir perskaičiuoti mokestį, keisti jo prognozes bei skaičiavimo būdą. Pasitaiko atvejų, kai netgi priverčia įmones skolintis, kadangi einamųjų pajamų mokesčiui sumokėti tiesiog nepakanka. Negana to – mažina jų atsparumą neapibrėžtumams ateityje.
Teisės aktuose numatyti apmokestinimo principai teigia, kad mokesčių administravimas neturėtų daryti neigiamo poveikio išteklių paskirstymui ir naudojimui ekonomikoje ir tikrai neturėtų kainuoti daugiau nei patys mokesčiai. Šiuo metu mokesčio administravimo kaštai galėtų būti panaudoti įmonių plėtrai, investicijoms į naujas darbo vietas, darbuotojų gerovę. Kitaip tariant, užuot prognozavusi rodiklius avansinio pelno mokesčio deklaracijai, įmonė gali sutelkti visus žmogiškuosius ir finansinius išteklius realioms pajamoms uždirbti.
Valdžios institucijoms ir valstybės tarnautojams avansinis pelno mokestis taip pat kainuoja: jį reikia apskaičiuoti, surinkti, sužiūrėti delspinigius, atsakyti į klausimus ir skundus. Visa tai atitraukia ne tik institucijų dėmesį, bet ir išteklius nuo jų panaudojimo svarbiausiems valstybės prioritetams.
Situaciją smarkiai pagerintų paskirstytojo pelno mokesčio įvedimas. Apmokestinant pelną jo paskirstymo momentu būtų užtikrinama, kad įmonė turės einamųjų lėšų mokesčiams susimokėti, o reinvestuojant pelną ir nesusidarant mokestinei prievolei, sumažėtų įmonių skolinimosi poreikis, jos išlaikytų atsparumą išorės veiksniams ir prisidėtų prie šalies ekonomikos plėtros. Šaliai tai būtų reikšmingas postūmis siekti pažangos strategijose keliamų konkurencingumo tikslų.