Nors karas jau buvo prasidėjęs, įmonė atidarė skyrių, kuriame dirba 14 žmonių. Šiuo metu Lvive „CyberCare“ vėl ieško naujų darbuotojų, o jaunų žmonių komanda turi naują komandos vadovę Oleksandrą Tsymbaliuk, rašoma pranešime spaudai.
Įmonės vadovas Dainius Vanagas nusiteikęs optimistiškai. „Vienas iš mūsų plėtros tikslų – prisidėti prie pagalbos Ukrainai, ir tai darome įvairiais būdais. Vienas iš būdų – darbo vietų kūrimas pačioje Ukrainoje. Nors dabar plėtra karo niokojamoje šalyje atrodo rizikingas sprendimas, mes tikime pergale visuose frontuose“.
Beldimas į stalą reiškia tą patį
Oleksandra kalbėdama pabeldžia į stalą tris kartus ir pažvelgia į kitus sėdinčius prie stalo klausiančiomis akimis – ar supratome, ką ji padarė. Juokiamės kartu, kad dar reikėtų paieškoti medinio paviršiaus, jog prietaras įsigalėtų.
„Visi kažkuria prasme nerimavome, kaip dirbsime kartu – lietuviai ir ukrainiečiai – juk esame iš skirtingų šalių. Bet aš manau, kad neturime tiek daug kultūrinių skirtumų, nes mūsų šalių istorija siejasi, esame panašūs savo tikslais ir pasaulėžiūra. Be to, bendrauti padeda ir tai, jog nauja karta gimė su atviromis sienomis į pasaulį“, – savo įžvalgomis apie kultūrinius skirtumus dalijasi Oleksandra. - „CyberCare“ dirbu šešis mėnesius ir dar nesu turėjusi nesusikalbėjimo tarp kolegų iš Lietuvos. O jei ir kyla nesusipratimas dėl humoro ar panašių dalykų, visuomet gali tiesiog paklausti to, ko nesuprantu.”
Ar galima priprasti prie karo?
Socialiniuose tinkluose dažnai pasigirsta dūsavimai “kiek gi galima kalbėti apie tą karą? Negi nėra kitų temų aplink mus?” Ar įmanoma apie karą nekalbėti ir negalvoti, jei tu gyveni bombarduojamoje šalyje? Oleksandra teigia, kad karas pakeitė žmones ir jų mąstymą.
„Liūdna, kad kare gyvename daugiau nei metus, o prieš tai dar aštuonerius. Mes, gyvenantys vakarinėje Ukrainos dalyje, negalime skųstis. Taip, čia būna oro pavojaus signalai, bet jie tikrai nėra labai dažni. Nepaisant to, kad po truputį grįžtame į įprastą gyvenimą, viskas pasikeitė. Karo situacija tiesiog išmokė mus per daug nesiskųsti.
Tiesiog žiauru, kad tokiomis drastiškomis priemonėmis identifikuojame save kaip naciją. Karo metu sustiprėja nacionalinis identitetas ir vizija, kur eina valstybė. Labai gaila, kad mokomės tokiomis atšiauriomis sąlygomis.“
Išmokta pamoka – dabar gyventi gyvenimą
Oleksandros ir jos bendraamžių kartai, kaip jauniems žmonėms, teko patirti, kas yra pandemija, jie vis dar išgyvena karą ir tai keičia jų požiūrį bei formuoja kiek kitokias asmenybes.
„Manau, tokios situacijos formuoja mus kaip žmones. Visa tai privertė mus subręsti greičiau nei mūsų bendraamžius visame pasaulyje. Bet aš tikrai nesiskundžiu ir manau, kad per šiuos metus mes tikrai pasikeitėme, nes pasikeitė mūsų prioritetai. Tarkim, aš visada buvau planuojantis žmogus. O šiais metais tiesiog darau tai, kas atsitinka, nes nesu garantuota dėl rytojaus. Ir tai yra didžiausias mano pokytis.“
Žinant, kad tavo draugai yra karo zonoje, skųstis gyvenimu jau nebegali. Oleksandra vertina kiekvieną dieną bei dalykus, kurie atrodydavo ne tokie svarbūs.
„Su laiku pradedi vertinti tuos mažus dalykus, kurių nevertindavai. Aš būdavau linkusi į melancholiškas nuotaikas ir norėdavau pabūti viena. Kai prasidėjo karas, nuotaikos sugrįžo, nes tai buvo labai slogus metas visiems. Ir man paskambino draugai iš fronto linijos ir džiugiai klausia, kaip aš laikausi, kaip man sekasi, o fone girdėti sklindantys sprogimai. Jie išlieka nusiteikę pozityviai, jie turi stiprybės gyventi, tai kur mano stiprybė? Aš turiu ją turėti. Aš turiu gyventi dėl jų taip pat, nes jie rizikuoja savo gyvybe dėl manęs. Būtent tai ir pakeitė mane, kai pradėjau vertinti kiekvieną smulkmeną.“
Didžiausia ofiso problema, kai baigiasi sūreliai?
Išgirdusi šį klausimą, Oleksandra nuoširdžiai nusijuokia ir pripažįsta, kad tikrai dar ir dabar tokios problemos kyla, kai nori išeiti į gatvę ir nusipirkti kavos, tačiau kavinė uždaryta, nes nėra elektros.
„Nuo pirmų karo dienų ofisuose netilo kalbos ir klausimai, dalijomės visomis gaunamomis žiniomis. Oro pavojaus signalai ir su karu susiję pranešimai tikrai turėjo įtakos darbo vietai. Šiuo metu yra šiek tiek lengviau, tačiau karo iš galvos neišmesi, ir mes vis tiek apie tai kalbamės nuolatos.
Karas turėjo įtakos ir darbų pasirinkimui. „Prasidėjus karui dauguma žmonių neteko darbo, nes dauguma verslų tiesiog užsidarė. Kai kurie išvyko į kitus miestus ar paliko šalį. Prireikė keleto savaičių, kol supratome, kas vyksta ir kad nieko negalime nuspėti. Tačiau atsirado tarptautinių organizacijų, įvairių fondų, privatūs verslai savo iniciatyva kuria darbo vietas, kaip ir „CyberCare“. Taigi, tie, kas neturėjo darbų iki tol, galėjo surasti ir darbą, ir naujus draugus, o kas vis dar turėjo darbą - galėjo liūdėti dėl kitų netekčių.“
„Mes norime kalbėti apie pergales ir netektis“
Kai komandos nariai yra grėsmingoje teritorijoje, norisi pagelbėti bet kuo – žinute ar skambučiu. Tačiau dažnai suabejojama, kokios temos būtų tinkamos, nenorint įžeisti ar įskaudinti. Oleksandra teigia, kad šiuo metu vyksta karas ir nepatogių temų nėra.
„Galbūt žmonėms, gyvenantiems už Ukrainos ribų, atrodo, kad yra tam tikrų neliečiamų temų, apie kurias kalbėti nepatogu. Kartais kalbėdami mes tikrai peržengiame tam tikras ribas, tačiau tai suprantama ir normalu. Nes mes norime kalbėti apie pergales ir netektis. Žmonės turi labai daug klausimų ir mes stengiamės į juos atsakyti, taip padrąsindami kalbėti ir skleisti žinią, apie tai, kas vyksta.
Nuoširdžiai kalbant, visa Lietuva ir organizacija, kurioje dirbu, daro išties daug ir mes jaučiame tą paramą. Jos tikrai nepamiršime“, – pokalbį užbaigia pašnekovė, tuo metu viešėjusi Lietuvoje.
