Ir panašu, kad trinktelėjus koronos krizei, kaip tik ir atėjo tas lemiamas metas, kai tikrai reikia sėsti ir susitarti. Apie viską, apie ką susitarti norėjo dabartinė Premjerė, kai dar nebuvo Premjere.
Bent jau mano nuomone, labiausiai laiko atžvilgiu „degantys“ sutarimai būtų trys:
1. Reikia susitarti, ką konkrečiai turi veikti Lietuvos sveikatos apsaugos sistema ir kokie dar papildomi mokesčiai reikalingi, kad ta sistema tikrai veiktų, o ne tik vegetuotų ar drebėtų dėl kiekvieno besimptomio COVID-19 atvejo.
Susitarimo pradžiai tik primenu faktą, kad Europos Komisija dažnai Lietuvai priekaištaudavo dėl per didelių ligoninių plotų ir per didelio ligoninėse esančių lovų skaičiaus.
Be to, Lietuva pagal gydytojų skaičių vienam gyventojui užima vieną iš pirmaujančių vietų ES. Žiūrint į buhalterines lenteles atrodytų, kad Lietuvos mokesčių mokėtojai sveikatos apsaugos sistemą mokesčiais šeria daugiau nei mylintis šeimininkas šertų nutukusį šunį.
Ir panašu, kad pasaulį užklupusi koronos pandemija visiškai nukarūnavo dabartinės Premjerės hipotezę, kad dėl blogų viešųjų paslaugų kalti per maži mokesčiai ir per mažas biudžeto perskirstymas.
Remiantis leidinio „The Economist“ sudarytu „juoduoju“ sąrašu Lietuva pagal pandemijos metu patirtų perteklinių mirčių skaičių užima „garbingą“ penktą vietą pasaulyje.
Žvelgdami į šį sąrašą matome, kad Lietuvoje, bekovojant su korona, į dausas anksčiau laiko buvo nuvaryta papildomai 8 tūkst. 450 žmonių (galimai dėl negautų medicininių paslaugų). Tai kažin ką dabar turėtume kaltinti dėl nematomos (nes matome tik COVID-19 statistiką) ir neviešinamos tragedijos: ar valstybės sprendimų priėmėjus, ar juos šeriančius mokesčių mokėtojus?
Kad būtų lengviau atsakyti į šį klausimą, pateiksiu trumpą analizę.
Pagal perteklinių mirčių skaičių Lietuva rikiuojasi šalia Meksikos. Primenu, kad Meksika visą pandemiją (išskyrus trumpą laikotarpį pandemijos pradžioje), gyveno be karantino, be ribojimų, be kaukių, be masinio testavimo (testuojami tik jaučiantys simptomus), be kovidinės sienų kontrolės. Meksika yra dvigubai skurdesnė šalis lyginant su Lietuva (pagal BVP gyventojui). Visa Meksikos sveikatos apsaugos sistema, švelniai tariant, „labai jau ne kažkas“.
Palyginimui: Švedijoje (karantino nebuvo) perteklinių mirčių skaičius mažesnis nei Lietuvoje 3,13 karto, Estijoje (lengvas karantinas) – 2,89 karto, Latvijoje (panašus karantinas į LT) – 2,26 karto, Ukrainoje (padrikas pandemijos valdymas) – 2,46 karto, Graikijoje (giežtas karantinas) – net 12,5 karto.
Visi skaičiai ir palyginamosios analizės rodo, kad „sliekų“ dėl pandemijos metu įvykusių perteklinių mirčių reikia ieškoti tikrai ne mokesčių mokėtojų kišenėse.
Akivaizdu, kad tikrai atėjo tas metas, kai reikia sėsti ir susitarti, ką darysime toliau: ar gerinsime sveikatos apsaugos sistemos darbo efektyvumą, ar ir toliau rėksime, kad per maži mokesčiai ir per mažas biudžeto perskirstymas?
2. Reikia sėsti ir susitarti, kokie svarbiausi gyventojų sveikatos rodikliai turi būti kasdien skaičiuojami ir viešinami. Ar tik simptominiai – besimptomiai COVID-19 atvejai ar, pavyzdžiui, ir žmonių, ypač vaikų, psichinės sveikatos blogėjimas bei psichotropinių vaistų vartojimo didėjimas?
Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas teigia: „ VU Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje pacientai nebetelpa. Tad dalis vaikų ir paauglių, kuriems dėl didžiulio nerimo, streso, depresijos, savęs žalojimo, nenoro gyventi, suicidinių minčių yra reikalinga stacionarinė pagalba, guldomi į kitus šios ligoninės skyrius. Tai vieša paslaptis.
Stipriai suprastėjusi vaikų ir paauglių psichinė savijauta yra tiesioginė karantino ir ilgalaikės izoliacijos, negalėjimo bendrauti su bendraamžiais bei lankyti mokyklos pasekmė.“
Tačiau jokie departamentai ir jokie duomenų mokslininkai statistikos apie krizių centruose nebetelpančius vaikus visuomenei neteikia. Kaip ir neteikia statistinių duomenų apie bene baisiausią pasaulį siaubiančią pandemiją – didėjantį psichotropinių vaistų sunaudojimą. Šią informaciją galime išgirsti tik iš Lietuvos vaistinių darbuotojų, kurie teigia, kad antidepresantų ir raminamųjų vaistų pirkimas pandemijos metu išaugo gal šešis kartus.
O gal iš tiesų Lietuvoje nėra nei augančių psichikos sutrikimų, nei didėjančio raminamųjų vaistų vartojimo? Nėra taip kaip ir sovietmečiu nebuvo sekso?
Todėl, manau, atėjo pats laikas susitarti: ar ir toliau linksminsimės stebėdami tik COVID-19 atvejų statistiką, ar pagaliau viešai pradėsime skaičiuoti realią žalą, kurią visuomenei sukėlė nesibaigiantis karantinas? O gal tos žalos ir nebuvo? Kaip sovietmečiu nebuvo sekso? Dėl šio teiginio taip pat reiktų sėsti ir susitarti.
3. Reikia susitarti, kieno nuosavybė yra į Lietuvą atkeliaujanti ES parama.
ES Lietuvai skyrė 2,2 milijardo eurų, kurie turėjo būti panaudoti ekonomikos atsigavimui po COVID-19 pandemijos. Prezidentas ir Seimo opozicija sako, kad tai yra visos Lietuvos pinigai, tuo metu valdantieji sako, kad tai yra išskirtinai jų Vyriausybės programai skirti pinigai. Ir kad tuos pinigus galima pasidalinti taip slaptai, kaip slaptai vaikai dalinasi mamos slepiamus saldainius.
Premjerė šių pinigų taip pat nevadina bendruoju gėriu, dėl kurio pasidalinimo reiktų visiems sėsti ir susitarti.
Jau žinome, kad tame 2,2 milijardų vertės ekonomikos gaivinimo plane visi pinigai bus nukreipti į viešąjį sektorių, t. y. ten, kur pinigai dažniausiai būna ne investuojami, o įsisavinami.
Supratome ir tai, kad per COVID-19 pandemiją verslas visiškai nenukentėjo, todėl jo gaivinti ir nereikia.
Tame gaivinimo plane randame ir tikrų kol kas atsitiktinai išlindusių „perliukų“. Pavyzdžiui, vardan kovos su šešėliu vaikams bus sukurtos mokėjimo kortelės tam, kad mokyklose už maitinimo paslaugas jie galėtų atsiskaityti be grynųjų.
Čia pat supratome, kad visi valgyklose bandeles perkantys vaikai yra auginami tėvų, kurie verčiasi kontrabanda ir PVM grobstymu.
Supratome ir tai, kad už šio unikalaus projekto nekyšo jokie bankų interesai.
Dar supratome, kad be tų mokėjimo kortelių ekonomika niekaip neatsigaus.
Kitas ekonomikos gaivinimo projektas numato, kad telefonų programėlės kalbėtų lietuviškai. Mat jeigu jos kalbės angliškai, kaip kalbėjo iki šiol, tai ekonomika niekaip neatsigaus. Šiuo atveju verslas, norintis skaitmenizuoti procesus, didinti darbo efektyvumą ir tokiu būdu mokėti daugiau mokesčių, pagalbos iš Vyriausybės negaus. Mat TikTok‘inės vyriausybės supratimas apie ekonomikos skaitmenizavimą, panašu, prasideda ir baigiasi ties TikTok‘inėmis programėlėmis.
Tuo metu klausimas, kaip šie iš ES atkeliaujantys milijardai atgaivins Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą ir padarys ją atsparesnę įvairiems virusams, lieka atviras. Nes kol kas šiuo klausimu niekas viešai (išskyrus „posijoninius“ susitarimus) nesėda ir nesitaria.
Atviri lieka ir kiti klausimai:
1. Ar tie ES milijardai bent kiek eliminuos didžiausią Lietuvos žmonių baimę dėl negautų medicinos paslaugų anksčiau laiko iškeliauti į dausas?
2. Ar tie ES milijardai sumažins nuo psichinių sutrikimų kenčiančių ir žudytis norinčių vaikų skaičių ir pavers tuos vaikus laimingais ateities kūrėjais?
3. Ar ir toliau dėl blogų viešųjų paslaugų bus kalti mokesčių mokėtojai, ar vis tik į kaltųjų sąrašą bus įrašyta ir „už kampo“ ES milijardus besidalinanti Vyriausybė?
Klausimų, dėl kurių reikia sėsti ir susitarti, tikrai yra daug. Tik štai norinčių ir galinčių tartis sąraše – tikras vakuumas. Gaila, kad dabartinė Premjerė tada, kai dar nebuvo Premjerė, nieko nesakė, ką tokiu atveju reiktų daryti.
