Su vasaras Lietuvoje leidžiančiu kapitonu susitinkame Tenerifės Costa Adeje miestelyje esančioje prieplaukoje. Dar prieš pradedant interviu Arūnas derina pasiplaukiojimo jachta detales su čia atvykusiais atostogauti lietuviais. Nors pandemija kaip reikiant kirto šiai Ispanijos salai ir įprastai nuo turistų šurmuliuojančiose gatvėse ant rankų galima suskaičiuoti vaikščiojančius salos svečius, vandens gyvenimas nėra miręs. Salos svečiai kviečiami pamatyti per bangas skrodžiančių delfinų ar savo pelekais vandens paviršių braižančių banginių.
Prisėdus vienoje iš uoste prisišvartavusių jachtų Arūnas pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją, kuri vieniems gali pasirodyti neįtikėtina, kitiems – keista, o dar kai kam – be galo įdomi.
„Visuomet žiemoju Indijoje, bet dėl koronaviruso šiemet išvykti ten negalėjau. Galvojau, ką čia būtų galima veikti ir prisiminiau savo seną svajonę, kurią brandinau ne vienerius metus, – perplaukti burlaiviu per Atlanto vandenyną. Taip lapkritį atvykau į Kanarų salas, Las Palmas. Būtent iš čia lapkričio-gruodžio mėnesiais burlaiviai plaukia į Karibus, kur kelionė užtrunka apie mėnesį laiko“, – pasakojo lietuvis.
Ilgai brandintas planas atidėtas
Deja, dėl pandemijos šiemet tokių laivų buvo mažai, o Arūnui nepavyko prisijungti prie jokios komandos. Todėl vyras pradėjo galvoti – ką daryti toliau. Taip atvyko į Tenerifę. Lietuvoje vasaras pašnekovas praleidžia Nidoje – gyvena savo jachtoje, tačiau į tolimąsias salas su savo laivu vykti nesiryžo: „Iš Lietuvos čia atplaukti užtruktų daugiau nei mėnesį. Tai – nemažas iššūkis: ir nemaži pinigai, ir komanda turi būti patikima, su kuria galėtumei draugauti tokioje mažoje erdvėje daugiau nei mėnesį“.
Atvykęs į Tenerifę kapitonas pradėjo lankytis salos pakrantę nusėtuose uostuose, čia susipažino su vietos kapitonais, tarp kurių nemažai rusakalbių, lenkų, o ir lietuvių.
„Kadangi ilgus metus dirbu su laivais, nusprendžiau pasiūlyti žmonėms paslaugą – pasiplaukiojimus jachtomis. Užsiimu klientų, kurie nori išplaukti jachta į vandenyną, paieška, o tuomet kelionę suderinu pagal poreikius su kapitonais“, – apie naujai saloje atrastą veiklą pasakojo Arūnas.
Pats Tenerifėje kapitono pareigų nesiima. Kaip pasakojo lietuvis, Kanaruose daug griežtesni kapitonams, norintiems plukdyti klientus, reikalavimai: neužtenka vien paprastų teisių valdyti jachtą.
„Reikia išsilaikyti specialius sertifikatus, atlankyti kursus. Čia pakrantes skalauja vandenynas, o jis – padidintos rizikos faktorius. Tokias teises gauti kainuotų 5–7 tūkst. eurų“, – skaičiavo pašnekovas.
Kapitonas pasakoja, kad nors šiuo metu Tenerifė ištuštėjusi, vis vien pavyksta sutikti nemažai lietuvių, lenkų ir rusų.
„Negaliu skųstis, kad klientų labai daug, bet ir negaliu sakyti, kad labai blogai. Visiems čia dabar sunkus laikotarpis. Turistų praktiškai nėra, o laivų nuomos kainos sumažėjusios 2–2,5 karto. Jei anksčiau užsakymų turėdavo savaitę ar dvi į priekį, dabar viskas planuojama dienai“, – kaip sekasi pandemijos akivaizdoje turistų mylimai Ispanijos šaliai, pasakojo Arūnas.
Jachtą Nidoje užmigdė žiemai
Kapitoną Arūną galbūt ne vienam lietuviui pavyko jau sutikti ir Nidoje. Kaip jau minėta, jis atšilus Lietuvoje orui keliasi gyventi į savo jachtą.
„Jei Nidoje paklausite, kur kapitonas Krišna, visi parodys, kur mane rasti“, – juokiasi dvasinį kelią pasirinkęs buvęs verslininkas. Šiuo metu Arūno jachta Nidoje iškelta į krantą ir „užmigdyta“ žiemai. Vyras planuoja balandžio mėnesį grįžti į Lietuvą ir vėl kibti į darbus – ruošti savo turimus laivus vasaros sezonui.
„Pavasarį sugrįžęs į Lietuvą apie 2–3 savaites ruošiu laivus, nes turiu ne vieną. Balandžio pabaigoje nuleidžiu į vandenį ir pradedu sezoną“, – kalbėjo jis.
Vyras tikisi, kad ir sugrįžęs į Lietuvą jis ir toliau galės tęsti Tenerifėje pradėtą veiklą: kad galėtų siūlyti pasiplaukiojimus jachta Tenerifėse, Arūnas sukūrė interneto svetainę, socialinių tinklų profilius, per kuriuos daugiausiai ir ieško klientų Kanarų salos kapitonams.
Pakirpo abu sparnus
„Yra toks pasakymas, kad žmogaus gyvenimas – kaip paukštė, kuri turi du sparnus. Vienas – mylimas darbas, kitas – mylimas žmogus. Jei turi abu sparnus, tai skrendi laisvai ir jokie vėjai tavęs neblaško“, – vaizdingai kalba pašnekovas.
Visgi Arūnui nutiko taip, kad gyvenimas pakirpo abu sparnus. Prieš beveik dešimt metų jis neteko ilgai statytų verslų, o kartu ir antrosios pusės.
„Išėjo taip, kad atsidūriau gatvėje ir neturėjau kur gyventi. Žmogui, kurį dievinau ir neįsivaizdavau gyvenimo be jo, tapau nebereikalingas. Tikriausiai tiesiog per daug greitai pasikeičiau ir mano pasaulis aplinkui, o jai buvo per sunku mane priimti tokį“, – prisiminė Arūnas.
Dėl paskutinės krizės netekęs sėkmingo verslo, o vėliau ir antrosios pusės kapitonas susidūrė su dilema, ką daryti toliau – vėl bandyti kurti verslą iš naujo ar toliau keliauti dvasiniu keliu.
„Turėjau įmonę, kuri dirbo su laivais. Turėjau ir parduotuvę, ir nuomos punktą, ir servisą. Kai viską praradau pagalvojau, kad visada svajojau gyventi laive. Taip esi nepriklausomas ir laisvas keisti savo gyvenimo vietą“, – kalbėjo jis.
Ir taip rekonstravęs prieš kelerius metus įsigytą jachtą 2013 m. Arūnas pradėjo gyventi Nidoje laive.
„Laive erdvė labai maža ir ribota. Prieš priimant sprendimą gyventi jame, turi pagalvoti, ar galėsi išbūti. O kai tokia maža erdvė, turi būti ir labai mažas kiekis daiktų. Kai išėjau iš buto, gal 75 proc. savo daiktų išdalinau, nes ko man gyvenant jachtoje ir reikia. Kiekvienas daiktas, kuris yra jachtoje, turi būti būtinas. Prieš bet ką įsigyjant turi gerai pagalvoti, ar tau jis reikalingas, ar panaudosi, o svarbiausia – ar turėsi vietą laive jam padėti“, – apie gyvenimo jachtoje ypatumus kalbėjo Arūnas.
Jautėsi įkinkytas
Prisimindamas metus, kai dar rūpinosi savo verslu, kuriame dirbo iki 10 darbuotojų, Arūnas pasakojo, kad sugrįžti į tuos laikus nenorėtų.
„Neturėjau net kada galvos pakelti, buvau visada įkinkytas, kai nuolat turėjau galvoti, kaip žmonėms atlyginimus išmokėti, kaip valstybei susimokėti mokesčius. Ryte tik nubudęs iškart galvodavau, kaip uždirbti pinigus, kad susimokėčiau mokesčius, lygiai tos pačios mintys buvo ir atsigulus miegoti“, – savo patirtimi dalijosi jis.
Šiuo metu Tenerifėje žiemojantis vyras teigė po paskutinės krizės, kai ji suvalgė jo verslą, dar bandė vėl imtis verslų, tačiau niekas, ko ėmėsi, nekibo.
„Tada ir apsisprendžiau eiti dvasiniu keliu. Supratau, kad, kai gyvenimas viską iš tavęs paima, tai yra dovana, nes pačiam visko, ką turi, atsisakyti būtų labai sunku“, – savo mintimis dalijosi lietuvis.
Nepaisant pasirinkto savo kelio, vyras ir toliau teigė išnaudojantis savo verslumo sugebėjimus: „Tai darau, kad visiškai protas neatrofuotųsi, bet kartu ir stabdau save, kad verslai per daug neišsivystytų. Verslauju tik tiek, kad man užtektų padėti išlaikyti vaikus ir išvažiuoti žiemoti į Indiją. Man daugiau ir nereikia – jei uždirbu daugiau, paaukoju šventykloms ar dvasininkams“.
Arūnas pripažįsta, kad iš pradžių, jam pasirinkus naują gyvenimo kelią, buvę kolegos ir aplinkiniai į jį žiūrėjo, kaip į keistuolį – kaip taip verslininkas visko atsisakė.
„Bet dabar, praėjus aštuoneriems metams, žmonių nuomonės keičiasi. Jau ir paklausia patarimo, ir supranta, kad visa darau ne paviršutiniškai, o iš širdies“, – akcentavo lietuvis.
