Dabar įmonės rūpinasi ne tik savo biurų priežiūra, valymu, bet ir darbuotojų gerove, jų maitinimu, tvaresniu požiūriu į visas sritis, sako vadovas. Danų kapitalo įmonė „ISS Lietuva“ teikia biurų valymo, techninės priežiūros ir maitinio paslaugas. Anot L. Daubaros, būtent pastaroji paslauga ypač populiari šiomis dienomis. Interviu cikle „Kava su vadovu“ L. Daubara pasakos apie tai, kaip per beveik dešimtmetį pasikeitė požiūris į darbuotojus, ką dienos pietums valgo lietuviai, kaip keičiasi mitybos įpročiai, kuo skiriasi danų ir lietuvių kultūra bei kaip atrodys ateities darbovietės.
Su kokiomis įmonėmis dirbate Lietuvoje ir kokias paslaugas joms teikiate?
Didžiausias mūsų klientas yra „Danske Bank“. Jie turi daugiau nei 4000 darbuotojų, tai mes jiems visas įmanomas paslaugas teikiame. Netgi padedame paruošti darbuotojų dviračius prieš sezoną, pasirūpiname taksi paslaugomis, archyvavimo paslaugomis, padedame suorganizuoti renginius. Čia visiškai išpildytas paslaugų krepšelis, bet jis auga, klientas keičiasi ir vis nori naujų paslaugų. Kiti klientai – „Continental“, „Psillip Morris“, „Girteka“, kuriose teikiame valymo, maitinimo, techninės priežiūros paslaugas.
Klientų tikslas – kad jų darbuotojai biure jaustųsi gerai. Ir jie patys negali padaryti, kad jie jaustųsi gerai. Jie gali pasirūpinti tuo, kas susiję su darbu, projektais, tačiau negali užtikrinti, kad pastatas funkcionuotų, kaip teisingai jį išvalyti, administruoti, kokių sistemų reikia. Mes norime būti partneriai – ne ateiti, atlikti paslaugą ir išeiti, o būti viduje, žinoti planus, girdėti, ką jie darys kitais metais, kad galėtume tam pasiruošti ir padėti. Tarkime, jie planuoja atidaryti naują ofisą, mes galime padėti persikelti, padėti įvertinti naujas paslaugas, užtikrinti, kad viskas atitinka Lietuvoje galiojančias normas ir pan.
Dabar daug kalbame apie darbuotojų emocinę sveikatą, norima jiems pasiūlyti kuo daugiau naudų, apskritai darbuotojai yra vertinami. Taip nebuvo visada, ar labai, jūsų akimis, pasikeitė požiūris į darbuotoją per pastaruosius 10 metų?
Per šiuos 9-10 metų požiūris pasikeitė kardinaliai. Kai dar prieš tuos 9-erius metus man pasakojo, kad va, šita įmonė čia rūpinasi žmonėmis, aš galvojau, kad tai yra „corporate bullshit“ (korporacinė kvailystė, smegenų plovimas – Delfi). Bet patikėjau tuo, nes mano natūra yra tikėti žmonėmis, suvokiau, kad gal ir galima kitaip. Prieš 10 metų niekas negalvojo apie tuos žmones, galvojo apie pastatus.
Kai aš startavau įmonėje, buvo 16 darbuotojų, valytoja, buhalterė, administratorė ir aš – tai buvo visas 20 žmonių kolektyvas. Ir ateiti vieną dieną ir sakyti, kad mes į tuos žmones pradėsime žiūrėti kitaip, galvoti, kaip jie jaučiasi – tai tikrai nebuvo taip paprasta, ypač pritraukiant naujus kolegas. Mums užtruko ilgą laiką ir labai svarbu buvo tęstinumas. Jeigu tu sakai, kad tau tie žmonės rūpi, tai ir tavo darbai turi atitikti tavo kalbas, kad tie žmonės gerai jaustųsi, turėtų orų atlyginimą, darbo priemones, galimybę augti įmonėje. Mano vienas iš tikslų – kad žmonės iš šitos įmonės išeitų geresni specialistai ir geresnės asmenybės.
Gal galite palyginti danų ir lietuvių darbo kultūrą? Esame šiek tiek linkę sudienvinti tą skandinavišką modelį – koks jis? Ir ar esame jau prie jo priartėję?
Reikia atskirti kelis dalykus. Lietuvių versle yra didžiulė dinamika ir labai didelis greitis. Jeigu gali kaip voverytė bėgti tame rate, tada puiku, jei negali, tai negali. Kitas svarbus dalykas – Lietuvoje akcininkai labai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje, ko nėra Danijos kapitalo įmonėse. Danai akcininkai daugiau užsiima vizijos kūrimu, užtikrina teisingą įmonės valdyseną, o kitus dalykus daro vadovai su savo komanda. Toks yra skirtumas - akcininkai Lietuvoje vis dar nori dalyvauti kasdienėje įmonės veikloje, vietoj to, kuo iš tikro turėtų užsiimti akcininkai.
Danai daugiau tiki žmonėmis ir sureikia jiems daugiau galių. Vis tik žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, jau yra nemažai atvejų, kai lietuviškas verslas yra toliau nukeliavęs. Pavyzdžiui, žiūrint ką mūsų klientai padarė Lietuvoje lyginant su danais – tai danai atvažiuoja iš mūsų pasimokyti. Lietuviai yra greitesni, tai yra vietų, kur mes pralenkiame danus.
Pavyzdžiui, Vilniuje itin greitai yra pastatomi pastatai, įrengiami, surenkamos komandos, perimamos funkcijos – ne veltui paslaugų centrai atkeliauja į Lietuvą. Tik dėl to mes galime konkuruoyti su kolegomis tame pačiame regione – Latvija, Estija, Lenkija. Su Lenkija gal sunkiau konkuruoti dėl atlyginimų, nes pas mus atlyginimai vis didesni ir didesni. Bet kokybe mes niekuo nenusileidžiame.
Darbuotojų maitinimas – kaip viskas vyksta, kaip keičiasi tendencijos?
Vis daugiau įmonių rūpinasi darbuotojų maitinimu, ypač tai matome pastaruoju metu. Prieš 9-erius metus vienetai įmonių norėjo tokios paslaugos. Šiandien labai daug įmonių tuo rūpinasi, kai kurios netgi pačios turi savo maitinimo komandas, ši dalis vis auganti. Lietuviai turi įsitikinimą, kad gali patys viską geriau padaryti, nenori to niekam atiduoti. Net aš turiu argumentą, kad negali būti geras ir savo versle, ir gerai viduje paslaugas teikti.
Kalbant apie patį maistą yra pokyčių. Jei anksčiau buvo toks požiūris, kad smagu apskritai gauti maistą darbe, šiandien labai svarbu, kokį tą maistą tiekia. Ir jis labai kito per šiuos 9-erius metus. Dabar darbuotojas tampa išrankesnis, jis nori daryti įtaką, ką tu jam duosi valgyti. Jam tampa svarbu, kiek mes išmetame maisto, iš kur mes perkame tas žaliavas ir kaip mes gaminame.
Pasikeitė tai, kad nuo gyvulinio maisto pereiname prie augalinio. Ir ši tendencija vis ryškės, kadangi kokybiškos mėsos yra vis mažiau ir mažiau. Bet mes Europoje to augalinio maisto dar neturime tiek daug. Esame pasidarę sąrašą 50 žaliavų, kurios atkeliaus per kitus metus. Didžioji dalis žaliavų yra ankštinės pupelės, didžioji dalis jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europos nepasiekia. Mes dar labai mažai augalinio maisto Europoje vartojame, mes tik paprastas pupeles naudojame, bet jų yra gerokai daugiau - 34 skirtingos rūšys. Viskas labai greitai keičiasi, tai dar po penkerių metų visiškai kitaip atrodys mūsų šiandieninė lėkštė.
Tai cepelinų ir karbonadų dienos pietums lietuviai nebenori?
Jų tikrai sumažėjo ir dar sumažės. Jei mes juos vieną ar du kartus į mėnesį valgome, tai viskas tvarkoje. Įdomu tai, kad veganiškas maistas tampa lygiai taip pat aktualus žmonėms, kurie valgo mėsą. Jie šalia mėsos renkasi tą veganišką patiekalą ir populiarumas tik didės.
Nors žaliavų veganiškam maistui Europoje dar trūksta, bet aš manau, kad ten, kur yra paklausa, bus ir pasiūla. Tik klausimas, kada tas virsmas įvyks.
Maisto švaistymas, o tiksliau – nešvaistymas – svarbus jūsų veikloje. Kokiais būdais sugebate kuo tvariau teikti maitinimo paslaugas?
Pasaulinė statistika sako, kad 30 proc. maisto mes išmetame. Ir tai yra kosminiai pinigai, ypač žinant, kad kai kuriose šalyse maisto trūksta. Lietuvoje mes neturime tokių didelių išmetamo maisto kiekių, bet mums labai rūpi ši sritis. Mes turime labai gerą sistemą pavadinimu „Vinum“, kur speciali kamera skanuoja visus likučius iš lėkščių. Tokiu būdu dienos pabaigoje mes galime matyti statistiką, koks maistas buvo dažniausiai nesuvalgomas ir kiek jo būna išmetama. Matydamas tai tu gali kontroliuoti porcijos dydį, spręsti, kurie patiekalai pasiteisino, kurie ne, kokius garnyrus žmonės mėgsta, kokių nemėgsta. Paprastai visi papuošimai, tokie kaip citrinos ar petražolės, keliauja į šiukšliadėžę, tai jų iš viso reikėtų vengti. Bet visa kita tu turi matyti, kas yra netinkama. Kaip sakoma, jei nori ką nors pakeisti, pradėk matuoti. Tai mes pradėjome matuoti ir pagal tai koreguoti, keisti meniu pritaikant prie kiekvieno kliento, kad sumažintume išmetamo maisto kiekį. Tai mūsų atveju tie išmetimai yra tikrai maži. Dažniausiai yra išmetama pagrindinio patiekalo dalis, rečiau – salotos ar sriubos. Aišku, svarbu ir informuoti klientą – kiek teko maisto išmesti, kaip jį pakeisti ir pan.
Prieš 9-erius metus niekas tikrai apie tai dar nešnekėjo, buvo aktualu tiesiog pavalgyti. Šiandien labai svarbu kontroliuoti savo žaliavas ir tai yra vienas iš ateities, o tiksliau jau ir dabarties, svarbiausių žingsnių.
Dienos pietūs dažnai asocijuojasi su plastikinėmis maisto pakuotėmis. Apskritai maistas išsinešti yra labai populiarus, tad kokia ateitis laukia maisto pakuočių?
Aš esu visiškai prieš tai, kas yra neperdirbama. Tai turime atskirti perdirbamas ir neperdirbamas pakuotes. Jei perdirbama, mes galime antrą ar trečią kartą panaudoti tą žaliavą, priklausomai nuo to, kokios tos pakuotės yra. Faktas, kad mes visiškai neeliminuosime tų pakuočių. Bet mes kalbamės su klientais, skatiname, kad būtų valgoma tik valgyklos zonoje ir maistas nekeliautų į dėžutes. Vienas kelias – apmokestinimas. Lygiai taip pat, kaip plastikiniai maišeliai apmokestinti, tai ir maisto dėžučių kainos tiesiog didės.
Matėte, kaip kardinaliai biurai keitėsi per beveik dešimtmetį. Koks bus ateities biuras?
Jei mes kalbame apie šiuolaikinį arba ateities biurą, tai svarbiausia, kad jis būtų lankstus, pristaikantis. Buvo Covid pandemija, niekas nežino, kada gali būti „Covid 2“. Pastebėjome, kai per pandemiją žmonės dirbo iš namų, buvo tikrai sunku užtikrinti, kad darbuotojai būtų įsitraukę. Tad labai svarbu yra komunikacija. Pvz. krepšinyje juk nebus taip, kad žaidėjai kiekvienas pasitreniruos atskirai namie ir paskui visi susirinks į aikštelę sužaisti rungtynių. Vadinasi, turi būti viskam pasiruošęs, turėti viską, ko reikia ateities darbuotojui. Jei biure darbuotojas gali pavalgyti, pasportuoti, biuras gali būti centre ir galbūt patogu vaikus pasiimti iš darželio ar biure galima palikti vaikus, kur jie bus prižiūrėti, jei biuras gali patenkinti labai skirtingus poreikius, vadinasi, jis tampa maksimaliai lankstus.
Kalbant apie pastatą – svarbu, kad lengvai galima keisti erdves, jas pritaikyti naujiems poreikiams. Mano patarimas projektuojant visus pastatus, kad pastatas nebūtų tik vienoks – gyvenimas parodė, kad poreikiai gali keistis, į rinką ateina vis naujų žmonių, tad ir pastatas turi būti pritaikytas pokyčiams. Ofisas turi tarnauti ne tik tiesioginėms, bet ir pagalbinėms funkcijoms.
Kitas dalaykas – nebe žaidimo stalai traukia darbuotojus į biurą, o kultūra, aplinka. Svarbu tai, kiek darbuotojas gali būti savimi. Mes jau išėjom iš to mąstymo, kad jei tai yra standartinis bankas, tai visi su kostiumais vaikšto. To nebeliko, nes dabar kiekvienas nori būti savimi.
Jūs kalbate apie geruosius pavyzdžius, kaip stengiamasi dėl darbuotojo, kaip bandoma sukurti kuo geresnes darbo sąlygas. Didelė dalis įmonių eina link to, tačiau Lietuvoje dar yra užsilikusių ir tų senovinio mąstymo įmonių – kur lankstumo nedaug, egzistuoja ryški hierarchija, direktorius yra ponas dideliame kabinete… Ar manote, kad tokios įmonės – jau praeitis?
Aš neseniai skaičiau žiniasklaidoje straipsnį, kuriame buvo skelbta 100 įmonių, kurios moka vidutinį darbo užmokestį mažesnį negu 1000 eurų, o tų įmonių savininkai važinėja automobiliais, kurių kaina siekia 100 000 eurų. Taip, tokių įmonių yra. Šios įmonės trumpuoju laikotarpiu išliks, ilguoju – ne. Visame pasaulyje mes galime surasti tokių įmonių, bet tai bus tik mažoji dalis. Joms bus vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti žmones. Kodėl tu norėsi ten eiti dirbti, jei tu gauni mažiau nei 1000 eurų, o vadovas važinėja su labai prabangiu automobiliu? Aš manau, kad kaip dinozaurai išnyko, taip ir tokios įmonės išnyks.
