Apie tai, kokias pamokas išsinešė ir pirmųjų pandemijos bangų, kiek gali atsilaikyti uždaryti verslai ir kaip pavyko susitvarkyti su neapibrėžtumu, A. Masionis pasakoja interviu cikle „Kava su vadovu“.
– Pandemija kiekvienam verslui atnešė savo iššūkių ir išbandymų. Kokie svarbiausi buvo jūsų sunkumai?
– Žinoma, metai buvo išskirtiniai. „Baltisches Haus“ dirba gana siaurame segmente – prekybinio nekilnojamojo turto. Kai pernai kovą buvo įvestas pirmasis karantinas ir apribojimai, pirmiausiai tai palietė mažmeninę prekybą ir fizinį paslaugų teikimą. Per vieną naktį teko užsidaryti didžiajai daliai mūsų valdomuose pastatuose veikiantiems nuomininkams. Liko atviri tik tie, kurie teikia būtinąsias paslaugas ir prekes: maistas, vaistinės, optikos, veterinarijos klinikos. Prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių buvo šokas visai rinkai.
Nemaža dalis mūsų klientų yra smulkus ir vidutinis verslas, kur jų veikla – vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tai nėra tos įmonės, kurios yra sukaupusios didelius rezervus ar turi dideles komandas, kurios galėtų pasidalinti patirtimi ar žiniomis, kaip elgtis tokioje situacijoje.
Turime apie 260 tūkst. kv. m valdomo nekilnojamojo turto ploto, apie 600 klientų, kurie turi apie 1,2 tūkst. taškų. Tą pirmąją naktį po karantino paskelbimo visa komanda gavo laviną skambučių, o reakcijos buvo įvairios: vieni verkė, kiti rėkė, kiti kėlė klausimus, kaip reikės toliau vykdyti savo įsipareigojimus. Pirma šoko banga nurimo per keletą dienų ir visi pradėjo racionaliau galvoti, kaip reikės judėti į priekį, prasidėjo dialogas.
Panikos neišvengė absoliučiai didelė dalis verslų, net ir didelių. Tačiau galvojant apie patirtį, ką galime išsinešti, tai labai svarbu nepasiduoti emocijų bangai, leisti emocijoms nurimti, susimobilizuoti ir tik tada pradėti imtis sprendimų. Tikrai buvo dalis kompanijų, kurios pradarė didelių klaidų, pareikšdamos partneriams, kad nustos vykdyti savo įsipareigojimus. Ir tai padarė antrą karantino dieną. Po to teko tuos sprendimus labai greitai keisti, atsiprašyti ir investuoti į reputacijos atstatymą.
Antras svarbus dalykas – darbas su savo komanda: nuraminti žmones, kad visi įveiktų pirmąją emocijų bangą ir susikoncentruotų į sprendimų paieškas, nes tik būdami ramūs galime padėti su sprendimais ir savo klientams.
Svarbu paminėti ir komunikacijos įtaką, ypač tokiomis neapibrėžtumo aplinkybėmis. Informacijos srautas yra milžiniškas ir, kad priimtumei tam tikrus sprendimus, turi tą informaciją labai gerai suvaldyti, susisteminti ir pateikti tokia forma, kuri leistų orientuotis situacijoje. Mes gana greitai įsteigėme vidaus žinių tarnybą, kur žmonės kasdien teikia suvestines mums aktualia informacija. Netgi savo darbo režimą pritaikėme prie Vyriausybės posėdžių, kad galėtume svarbius sprendimus priimti jau kitą dieną po valdžios sprendimų.
Reikia suprasti, kad, kai užsidaro veiklos, viskas dar vyksta inertiškai ir tai reikia suvaldyti: pritaikyti pastatus, inžinerinius sprendimus, sistemas, kad jos būtų efektyvios, nes viskas vėl yra kaštai. Čia mus gelbėjo tai, kad jau daug metų investuojame į automatizacijos sprendimus, nuotolinio valdymo galimybes. Tai padėjo sutrumpinti reakcijos laiką.
Taigi, pirmas karantinas buvo kupinas emocijų ir daug panikos, bet geroji žinia ta, kad jis truko ganėtinai trumpai, o po to laukė geras vasaros sezonas. Tačiau atėjo ruduo ir situacija kartojasi ir daug sunkesnė nei buvo pirmą kartą ir pasekmės bus tikrai daug sudėtingesnės.
– Kaip konkrečiai?
– Žinoma, panikos yra mažiau, bet pasikeitė valdžios pozicija: jei pirmo karantino metu ji buvo nusiteikusi gana plačiai taikyti paramos priemones, tai antro karantino metu buvo priimti sprendimai taikyti tikslingesnes priemones, bet ir daug siauresnės apimties, atsižvelgiant į biudžeto galimybes.
Mažmeninė prekyba yra verslas, kuris gyvena iš apyvartos. Jei yra vidutinis pelningumas 5 proc., tai tu supranti, kad per 2-3 savaites toks verslas praranda visų metų pelną. Jei jis ir toliau neturi apyvartos, nuo trečios savaitės jis pradeda deginti savo rezervus, jei tokius turi. Tai įsivaizduokime, jei esi uždarytas du mėnesius, tai apie pelną kalbėti negali, bet gal gali 1–1,5 mėnesio išgyventi iš rezervų. Tačiau antro karantino metu mes kalbame, kad dalis veiklų uždarytos nuo lapkričio 7 d. Jau penktas mėnuo su nuliu pajamų arba su labai nedidele dalimi pajamų. Tai tokie verslai turi labai mažai galimybių išgyventi.
Yra nemažai pagalbos priemonių, bet jos turi vienokius ar kitokius apribojimus. Didesniems verslams, kaip viešojo maitinimo, nustatytos 100 tūkst. subsidijų lubos. Įsivaizduokime, kad kai kurių tinklų vieno mėnesio fiksuoti kaštai yra 300-400 tūkst., o jiems sako, kad už penkis mėnesius yra 100 tūkst. lubos. Tada supranti, kad tai nėra ta pagalba, kuri tau leistų išgyventi.
Visos tos aplinkybės susidėliojusios taip, kad nuostolių bus, ir neišvengsime tam tikrų verslų bankrotų, nes per ilgai tęsėsi šie apribojimai ir nepanašu, kad jie labai greitai pasibaigs.
– Minėjote, kad turite 600 klientų. Ar dėliodamiesi savo ateities prognozes ir planus skaičiuojate, kiek iš jų gali nebelikti po šio karantino?
– Tokiu būdu neprognozuojame, bet ką mes darome, tai labai glaudžiai dirbame su savo klientais ir nuomininkais, tai ir nuolatinės komunikacijos palaikymas ir nuolatinis sprendimų ieškojimas. Šiandien mūsų situacija palanki tuo, kad žiūrint į „Baltisches Haus“ pajamų struktūrą būtinųjų prekių ir paslaugų pajamos sudaro apie 65 proc. pajamų.
Tai leidžia mums padėti ir smulkiesiems verslams išsilaikyti, nes jie taip pat mums svarbūs ir sudaro didelę dalį mūsų pajamų. Dėl mūsų pajamų struktūros ir finansinės situacijos mes galime stengtis jiems padėti maksimaliai. Mūsų prioritetas – kiek galima, išsaugoti patalpų užimtumą tam, kad kai ši sveikatos krizė baigsis, kuo daugiau veiklų per kuo trumpesnį laiką galėtų grįžtų į rinką ir pasinaudotų vartojimo atšokimu.
Manau, kad apskritai šitas laikotarpis yra tikras solidarumo ir partnerysčių išbandymas, o mūsų versle tai ypač svarbu, nes mūsų verslas remiasi ilgalaikėmis sutartimis. Mūsų partnerystės grįstos 5-10 metų sutartimis. Tokie sunkūs laikai jas išbando ir parodo, kiek mes sugebame surasti bendrų sprendimų.
Jei žiūrėti į teigiamus krizės dalykus, tai matau, kad mes pasitikriname savo vertybes ir kaip verslai, ir kaip žmonės.
Džiaugiuosi, kad kol kas mums sekasi surasti su savo partneriais sprendimus. Jie tikrai nėra lengvi, bet dažniausiai tai pavyksta padaryti. Visgi nepaisant geranoriškumo ir noro bus dalis verslų, kuriems nebus objektyvios galimybės išsilaikyti.
Kartais iš valdžios girdime, kad turėtume suremti pečius, dar pabūti taip, pakentėti, bet čia ne psichologinio kentėjimo klausimas. Kiekvieną dieną yra deginami finansiniai resursai, kurie yra baigtiniai. Gali kentėti nekentėjęs, bet ateina diena, kai tu nebeturi galimybių išsilaikyti.
Valstybės paramos klausimas yra filosofinis. Tikiu, kad karantino įvedimas yra privačios nuosavybės apribojimas, kai gindami viešąjį interesą, norėdami apsaugoti visuomenės sveikatą, mes uždraudžiame vykdyti veiklą tam tikriems verslams – apribojame privačios nuosavybės naudojimą. Tikriausiai būtų sąžininga kalbėti apie kompensavimo mechanizmą, o ne pagalbą. Žinoma, visi supranta, kad visuomenė neturi galimybių kompensuoti visų praradimų, bet niekas ir nekalba apie prarastų pelnų kompensavimą, kalbame apie tai, kad būtų sudarytos sąlygos verslui išlikti – neprarasti savo kapitalo, verslo, kuris buvo kuriamas dešimtmečius ar net kelių kartų.
– Ar jau turite klientų, kurie neatsilaikė ir nebeatsidarys?
– Taip, turime, bet kol kas tai pavienės istorijos. Be to, šiandien dar anksti daryti išvadas, nes nemaža dalis smukliųjų verslų yra palaikomi pagalbos priemonių. Žinome, kad valstybė yra sudariusi galimybę atidėti mokesčių mokėjimą ir per šį laikotarpį yra susidariusios milžiniškos sumos įsipareigojimų valstybei, o čia klausimas, kaip bus su tų įsipareigojimų vykdymu: ar atėjus laikui verslas bus pajėgus tokias sukauptas sumas grąžinti valstybei, kokio sprendimo jie imsis – ar nuspręs geriau užsidaryti ir pradėti veiklą nuo balto lapo, ar bandyti kažkokiu būdu tuos sukauptus įsiskolinimus grąžinti.
Matome, kad bankrotų statistika yra neįtikėtinai maža, net lyginant su įprastais metais. Tai rodo, kad laukia uždelstas efektas, nes tikėtina, kad dalis verslų yra dirbtinai palaikomi iki tada, kai bus pareikalauti įsipareigojimus vykdyti, o tada gali paaiškėti, kad jie nepajėgūs to daryti.
Mūsų įmonės tikslas – laiku identifikuoti tokias klientų problemas, nes abiems pusėms geriau tai suprasti laiku, nes tokiu būdu visi susimažina galimus nuostolius.
– Visus pandemija palietė skirtingai. Visgi jūsų verslo modelis nėra toks lankstus, kaip, sakykime, į elektroninę prekybą galėjusių greitai pasitraukti prekybos verslų. Ar pandemijos metu permąstėte, keitėte savo veiklos strategiją?
– Ši pandemija yra tam tikrus pokyčius katalizuojantis veiksnys. Nėra taip, kad prieš pandemiją mažmeninėje prekyboje pokyčių nevyko. Jie vyko ir visada vyksta. Prekyba – labai dinamiška veikla, nuolat keičiasi vartojimo įpročiai ir vartotojų lūkesčiai. Tiesiog dabar kai kurios tendencijos paspartėjo. Mes jau daug metų kalbame apie elektroninės prekybos dalies augimą prekyboje.
Mūsų, kaip patalpų savininkų, pozicija yra tokia: žmogus visiškai nepaliks fizinės aplinkos ir toliau gyvens fiziniame pasaulyje, keisis tik būdai, kaip mes naudosime tą aplinką.
Jei kol kas dar daug mažmeninės prekybos fizinėse parduotuvėse vyksta aprangos, avalynės, buitinės technikos sektoriuje, tai ateityje tai persikels į elektroninę erdvę, bet visada reikės vietų, „show room’ų“, kur vartotojas norės susipažinti, pajusti, pačiupinėti.
Jei anksčiau mes turėjome buitinės technikos parduotuvių visuose miesteliuose, tai šiandien šie prekybininkai gali didelę dalį verslo vykdyti internetu, o „show room’us“ turėti tik dideliuose miestuose. Juk kažkada turėjome vaizdo kasečių nuomos punktus, ko dabar nėra. Pavyzdžiui, mes savo portfelyje nebeturime buitinių prekių parduotuvių. Jas pakeitė pašto paslaugos, sporto klubai, klinikos ir pan. Mūsų tikslas – laiku užčiuopti pokyčius, jiems pasiruošti ir juos įgyvendinti.
– Jautėte ir jaučiate didelį spaudimą iš užsidariusių klientų dėl nuomos kainos. Kaip sprendėte šį klausimą?
– Pirmiausiai stengėmės būti proaktyvūs. Suprantame, su kuo susiduria klientai. Įsivertinome savo galimybes ir patys atėjome su pasiūlymu. Neabejotinai taikėme nuolaidas – pirmo karantino metu nemaža dalimi pritaikėme 100 proc. nuolaidą, o antro karantino metu taikome – 50 proc.
Nesakau, kad mūsų pokalbiai yra lengvi, bet džiugu, kad pavyksta susitarti.
– Atrodo, kad anksčiau pagrindinis verslo tikslas buvo pelnas, tačiau dabar vis daugiau verslų pradeda matuotis ir savo gerais darbais, socialine atsakomybe, tvariais sprendimais. „Baltishes Haus“ taip pat ką tik išleido leidinį, kuriame pirmą kartą prabyla apie savo socialinės atsakomybės projektus. Kodėl verslas keičiasi? Ar tai visuomenės spaudimas? O gal prisitaikymas prie valdžios sprendimų, sukančių vairą į kitą pusę?
– Nemanau, kad socialinę atsakomybę reikėtų priešpastatyti pelnui. Pelnas – atlygis už prisiimamą riziką, sprendžiant visuomenei ar tam tikroms visuomenės grupės aktualias problemas, stengiantis išpildyti jų poreikius. Verslo socialinė paskirtis – kurti ir gauti atlygį už prisiimamą riziką.
Kalbant apie tvarumą, tai jis būtinas ilgam ir sėkmingam įmonės gyvavimui. Jei tu kuri tą pelną tam tikrų visuomenės grupių sąskaita, tai jau tampa problema. Pelno turi būti siekiama stengiantis nepažeisti kitų visuomenės narių, grupių, interesų, nesunaikinant visuotinių gerybių, kaip gamta.
Reikia suprasti, kad pelnas – tolimesnių investicijų šaltinis, tai inovacijų ir visos visuomenės pažangos šaltinis.
Dažnai kalbant apie socialinę atsakomybė ir tvarumą tai dar suprantame kaip filantropinius dalykus, bet turime žinoti, kad tai labai plati sąvoka. Pavyzdžiui, pandemijos kontekste, galima kelti klausimus, ar yra atsakinga gavus valstybės paramą išsimokėti dividendus, ar socialiai atsakinga pasinaudoti mokestinėmis lengvatomis, kai turi pakankamus finansinius resursus.
Manau, kad atitikti visus kriterijus – labai sunku, bet tai turėtų būti kiekvieno verslo siekiamybė.
– Kaip jūs nusibrėžiate, kokių sprendimų imatės tvarumo link?
– Mokomės ir patys, ir iš kitų, bet viskas prasideda nuo ilgalaikių tikslų. Šiuo metu dirbame keletu krypčių.
Pirma – Europos žaliasis kursas. Kaip nekilnojamojo turto valdytojai suprantame, kad dalis mūsų verslo turi neigiamos įtakos aplinkai, todėl vienas iš mūsų tikslų – didinti pastatų tvarumą ir energetinį efektyvumą.
Kita sritis – ekonominė atsakomybė. Esame vieni iš didžiausių mokesčių mokėtojų šiame sektoriuje. Tai vėl mūsų sąmoningas pasirinkimas, pavyzdžiui, skaidriai mokėti mokesčius ir taip prisidėti prie viešųjų paslaugų gerinimo. Suprantame, kad tai sugrįžta ir mums. Mes juk kuriame infrastruktūrą ne vakuume, bet urbanistinėse aplinkoje ir jei viešasis sektorius iš surinktų mokesčių gali gerinti viešąją infrastruktūrą, tai gerina ir mūsų turto kokybę ir patrauklumą.
Trečia sritis – filantropija. Daug metų stengiamės tai daryti tyliai ir tai buvome pasirinkę sąmoningai. Dabar po diskusijų viduje tai norime parodyti ir kitiems, nes tai darome ne dėl mūsų, o norime padėti, kad būtų išgirstas balsas tų organizacijų, kurių problemas padedame spręsti. Būtent todėl nusprendėme išleisti socialinės atsakomybės leidinį, kad pasidalintume istorijomis ir jos plačiau pasklistų.
