Unikalių papuošalų kūrėja iš Plukių kaimo: norėjau pagaminti kažką, ko Lietuvoje nėra

Plukių kaime gyvenanti Panevėžio miesto ir rajono tautodailininkų asociacijos „Pantautodailė“ pirmininkė Vida Mikoliūnienė – visų galų meistrė. Ji – ir audžia, ir velia, ir tapo, ir lipdo iš molio. Anot jos, visos šios veiklos, kuomet atliekamos iš širdies, suteikia didelį malonumą bei sielos ramybę.

Unikalūs papuošalai

Kaip teigė V. Mikoliūnienė, vaikystėje kūrybinės gyslutės ji neturėjo, ją atrado tik kur kas vėliau, dirbdama „Ekrano“ gamykloje, kai naktinėse pamainose užsiimdavo tokiais rankdarbiais kaip mezgimas.

„Vėliau panorau išmokti austi, tad lankiau pamokas. Po audimo kursų galvojau, jog ausiu, bet niekam nereikėjo austų daiktų. Tik dabar po truputį jau grįžta šių natūralių prekių populiarumas – ypač lino gaminių“, – pabrėžė menininkė.

Tačiau didžioji kūryba prasidėjo, kuomet visai netikėtai moteris pabandė pagaminti sagę.

„Taip ir „užsikabinau“… Ieškojau kažko, ko Lietuvoje nėra, kas būtų unikalu, todėl pradėjau kurti papuošalus iš veltinio lakštų. Tokių dar niekas nebuvo matęs, todėl mugėje tokie papuošalai buvo itin populiarūs. Mano dirbinių yra įsigiję ir žinomi Lietuvos žmonės. Net turiu išsisaugojusi žurnalo iškarpą, kur Liveta Kazlauskienė su dukra Ingrida pasipuošusios mano papuošalais. Tačiau tai bent dešimt metų atgal“, – džiaugėsi V. Mikoliūnienė.

Nuo 2005-ųjų papuošalų kūrėja pradėjo dalyvauti parodose. Taip jose dalyvauja iki šiol. Tačiau parodose nebe tik papuošalai, bet ir tapybos darbai.

„Visai neseniai, maždaug prieš trejus metus, mane įtraukė į tapybos projektą, tad taip ėmiau tapyti. Tiesa, nors tai man labai patinka, laiko – maža, tad tapau tik kuomet reikia parodoms“ , – atviravo pašnekovė.

Tai – kas neteršia gamtos

Kaip minėta, Plukių gyventoja užsiima įvairiais rankdarbiais, tačiau arčiausiai širdies moteriai iki šiol išlieka papuošalų gamyba.

„Daugelį metų mano gyvenimas sukosi aplink muges – nuolat į jas vykdavau, grįždavau naktimis. Tai labai vargino, bet prekių pardavimai džiugino. Mano papuošalai iškeliavo į įvairias pasaulio šalis: Portugaliją, Ispaniją, Rusiją, Japoniją, Indiją… Na, visur! Turėjau nuolatinių klientų, kurie mugėse kasmet ateidavo ir klausdavo: „Ką naujo turi?“ Todėl visuomet tekdavo sukti galvą, ką vėl pasiūlyti kitokio“, – pasakojo šviesuolė.

Taigi, ieškodama naujų idėjų, V. Mikoliūnienė papuošalų gamyboje ėmė naudoti šilką.

„Gaminau plaukų gumytes, papuošalus, įkomponuodavau gintarą. Darydavau tai, ko pageidaudavo žmonės. Vėliau ėmiau dirbti ir su linu. Tautodailėje ne viskas tinka, tad tekdavo mąstyti, ką pagaminti tokio, kas tiktų parodose, būtų natūralu. Būtent ieškodama natūralumo sugalvojau panaudoti ir prie jūros randamas medžio šakeles, akmenukus. Tai – kas išmetama bangų į krantą. Mane džiugina, jog naudoju tai, kas neteršia gamtos. Įdomiausia dabar man kurti iš lino, gintaro ir šakų – viską komponuoti, kad gražiai atrodytų“, – kalbėjo ji bei pridūrė, jog šakelių atgabenimas nuo Baltijos jūros į Plukių kaimą – komandinis darbas, mat kartais tenka prašyti, kad šį gėrį atvežtų pažįstami.

Moteris pasidžiaugė, kad po truputį vėl grįžta natūralumo kultas, mat prieš keletą metų lietuviai buvo itin pamėgę dirbtinumą, sintetiką.

Kasdienis džiaugsmas

„Nors mano aistra ir gyslutė – papuošalai, labai mėgaujuosi tapymo procesu. O dar noriu pasidžiaugti ir neseniai atrasta meile keramikai. Man tai be proto patinka, nes lipdydama atsipalaiduoju, medituoju. Toks užsiėmimas būtų atsipalaidavimas bet kokiam žmogui, norinčiam pabėgti nuo rutinos“, – teigė „Pantautodailės“ pirmininkė.

V. Mikoliūnienės teigimu, papuošalų gamyba irgi yra atsipalaidavimas, išskyrus atvejus, kai reikalingi didelio kiekio užsakymai.

„Tuomet tai – rimtas darbas“, – užsakymus apibūdino ji.

Papuošalai ir važinėjimas į muges po visą Lietuvą bei Latviją kadaise buvo kūrėjos pragyvenimo šaltinis, o dabar tai – parduotuvėlė prie Kirkilų apžvalgos bokšto, Biržų rajone, bei edukacijos su žmonėmis.

„Kirkiluose prekiauju suvenyrais: žiūriu pagal rinką, ko reikia žmonėms. Ten pagrindiniai klientai – latviai, turistai. Taip pat dirbu su žmonėmis. Man labai patinka bendrauti, todėl vesti edukacijas ir plepėti, kartu su dalyviais atsigerti arbatos – suteikia kasdienio džiaugsmo. Edukacijas tenka vesti įvairiems žmonėms: teko vesti ir moterų kalėjime, ir mamų bendruomenei, ir neįgaliesiems… Ten, kur paprašo“, – pabrėžė V. Mikoliūnienė.