Per 20 metų draugystės su žirgais I. Merliūnienė pripažįsta, kad jojimas mažina raumenų skausmą, įtampą, lavina judesių koordinaciją, pusiausvyra, o svarbiausia – išvalo mintis nuo kasdienybės.
Šiaulietė Ieva Merliūnienė yra kilusi iš didelės medikų šeimos – savo giminėje ji yra trečiosios kartos medikė. Ir tai, pasak pačios gydytojos, įpareigoja.
Ji pasakoja, kad iš tėvų pusės jai nebuvo jokio spaudimo ar vertimo rinktis mediciną, nes pirmasis jos noras buvo studijuoti veterinariją.
Bet po to pati apsigalvojo, kad nori vis dėlto studijuoti mediciną, įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, baigė studijas ir dėl savo pasirinkimo nesigaili.
Bet meilė gyvūnams, gimusi dar vaikystėje, niekur nedingo iki šiol. Šeimos gydytojos hobis – žirgai.
– Sena raitelių išmintis byloja: didžiausią laimę pasaulyje pajusi sėdėdamas ant arklio nugaros. Kada pirmą kartą pajutote arklių skleidžiamą energiją ir geras emocijas?
– Viskas prasidėjo nuo to, kai paprašius tėvelių, nuvažiavome į Kurtuvėnų žirgyną. Tuomet man buvo 9 metai. Pirmas jotas žirgas buvo žemaitukė, vardu Kaštonė. Nuo to laiko žirgai užima didžiąją dalį mano širdies.
– Kokios patirties ir kur sėmėtės bei įgavote bendraudama su žirgais?
– Būdama šalia žirgų, juos šerdama, jodama, valydama gardus pajutau, jog ryšys, kurį susikuriame bendraudami su žirgu, kažkuo ypatingas. To nenupasakosi žodžiais, tai reikia pajausti. Turbūt geriausios savybės, kurių išmokau būdama raitelė, – kantrybė, disciplina ir valia.
– Tikriausiai iš didelės meilės žirgams, susidomėjote ir žirginiu sportu?
– Papasakokite apie treniruotes, pamokas, kur jos vyko?
– Iš pradžių sportuodavau Kurtuvėnų žirgyne, tuomet pradėjome ieškoti vietos, kuri būtų kiek arčiau mūsų namų – Šiaulių. Persikėliau sportuoti į Voveriškių žirgyną.
Pajutusi, jog noriu išmokti daugiau, pradėjau sportuoti Šiaulių sporto klubo „Miražas“ žirgyne, kur turėjau puikų trenerį. Turbūt „Miražas“ ir buvo ta vieta, kur aistra žirgams susipynė su sportu ir noru siekti rezultatų.
– Ar draugystė su žirgais iš karto buvo abipusė?
– Draugystė visuomet būna abipusė – kitaip neįmanoma.
– Kokių pasiekimų, laimėjimų turite dalyvaudama čempionatuose?
– Laimėjimų būta nemažai. Paskutinis titulas, kuriuo labai džiaugiuosi, buvo 2021 m. Lietuvos mėgėjų III grupės reitingų I vietos nugalėtojos titulas.
Šis titulas ypatingas tuo, jog studijuodama mediciną buvau padariusi nemažą pertrauką, o grįžusi, lygiai po dviejų metų, su savo nauju partneriu žirgu Pretty Perfect pavyko šią pergalę pasiekti.
– Jei reikėti apibūdinti žirgo charakterį, koks jis būtų?
– Kas yra įdomiausia, jog žirgai lyg žmonės – kiekvienas turi individualų charakterį ir su kiekvienu žirgu „susibendrauti“, pajusti abipusį pasitikėjimą ir pagarbą, reikia laiko.
– Gal tuomet, kai gyvenote Šiauliuose, užsiimti žirginiu sportu buvo paprasčiau?
– Patogiau buvo dėl to, jog derinti su mokslais mokykloje buvo žymiai paprasčiau nei šiuo metu. Skirti laiko reikia ne tik mano tiesioginiam darbui – medicinai, bet ir brangiai šeimai.
– Ar rasdavote laiko žirgams ir besimokydama LSMU, išvykusi į Kauną?
– Iš pradžių, pirmame medicinos kurse, į Kauną atsikraustėme kartu – aš ir mano tuometinis žirgas Puaro.
– Kaip priėmė jūsų polinkį žirgams, ar skatino, palaikė tėvai, vėliau vyras?
– Tėvai palaikė visuomet. Tėtis kiekvieną dieną po darbo apie 30 kilometrų mane veždavo į treniruotes. Finansavo varžybas, čempionatus bei padovanojo man pirmą nuosavą žirgą – Helespontą. Vyras palaiko visapusiškai, kuo labai džiaugiuosi.
– Vestuvinėje fotosesijoje įsiamžinote kartu su šventiškai papuoštu žirgu. Ar tai buvo jūsų tuometinis žirgas?
– Taip, tai buvo mano tuometinis žirgas Pretty Perfect. Šis žirgas, turbūt nesuklysčiau pasakiusi, buvo mano gyvenimo žirgas. Ryšys su juo ir per trumpą laiką kartu pasiekti geri rezultatai atnešė neįkainojamą džiaugsmą.
Tačiau taip atsitiko, jog dieną prieš žinią, kad tapome tuometiniais čempionais, jis sunkiai susirgo ir iškeliavo iš šio pasaulio.
– Ko reikia, kad žirgas besąlygiškai klausytų jūsų komandų?
– Neabejoju, kad pajutote, jog žirgų skleidžiama energija ir geros emocijos veikia kaip terapija?
– Žirginis sportas visuomet buvo ir bus mano širdyje, nes tai ne tik sportas, kuris palaiko gerą fizinę būklę, bet ir terapija. Kai atsisėdi ant žirgo, viskas aplinkui nutyla, sustoja. Lieki tik tu ir tavo partneris.
– Ar niekada nebuvo sunku suvaldyti žirgą, kuris sveria beveik 10 kartų daugiau už jus?
– Per 20 metų draugystės su žirgais būta visko. Ir kritimų, ir spyrių, ir įkandimų. Visuomet turi išlikti budrus ir gerbti šiuos nuostabius gyvūnus.
– Būdama medike, galbūt labiau nei kiti pajutote, kad žirgai turi ir gydomųjų galių, jie padeda suvaldyti emocijas, nusiraminti…
– Tikrai taip, egzistuoja hipoterapija – gydymas arklių pagalba. Jojimas mažina raumenų skausmą, įtampą, lavina judesių koordinaciją, pusiausvyrą, o svarbiausia – išvalo mintis nuo kasdienybės. Jausmas sėdint ant žirgo – lyg kitas pasaulis. Tik geresnis, jausdamas žirgo judesius, kvėpavimą, akcentuojiesi tik į šį momentą – čia ir dabar, kartu.
– Šiandien turite nuosavą žirgą. Tai skamba labai prabangiai. Ar tai brangus malonumas? Koks tai žirgas?
– Šis sportas, kad ir kaip jis man patiktų, finansiškai brangus. Tačiau bendrystės su žirgais teikiamos emocijos juk neįkainojamos.
Šiuo metu mano žirgas – 7 metų vokiška kumelė Abby Cadabby. Šiuo metu vis dar bandome atrasti ryšį, kadangi pastaroji labai linksma, žaisminga, bet tuo pačiu ir sudėtinga sportine prasme.
– Ar jūsų vyras taip pat turi šį pomėgį?
– Mano vyrui žirgai patinka. Tačiau jam užtenka kontakto nuo žemės. Kelis kartus, mano paragintas pabandė joti, tačiau suprato, jog jam arčiau prie širdies plieniniai žirgai.
– O jūsų mažasis sūnelis Jonukas jau yra jodinėjęs žirgu?
– Tiems, kurie žirgams jaučia vidinę baimę, ką patartumėt: kaip jų prieiti, kaip prisijaukinti, kaip tapti draugais?
– Bendraujant su žirgu viską daryti reikia švelniai, lėtai, vertinti, skaityti, matyti jo elgesį. Iš prigimties jie smalsūs, norintys švelnumo, dėmesio.
Kiekvienas žirgas visiškai skirtingas, tačiau švelnumas ir pagarba, užmezgant ryšį, turi būti svarbiausia.
