Mergina pasakoja dar vaikystėje žaisdavusi mokytojus, tad nors ir ne tiesiu keliu, bet tikslą pasiekė – sena svajonė įgyvendinta.

Pirma stotelė – kosmetikos studijos

Toma – pasvalietė. Tiesa, pastaruosius ketverius metus kartu su širdies draugu gyvena Narteikiuose.

Mokėsi Petro Vileišio gimnazijoje.

„Kas pirmiausia ateina į galvą prisiminus mokyklos laikus? Gimnazijos palėpėje vykusios gitaristų būrelio (vedė mokytojas Sigitas Paliulis) repeticijos (šypsosi). Ten išmokau groti gitara. Laukdavau anglų kalbos mokytojos Rasos Mikniuvienės pamokų. Ji labai gerai pažino mus visus, žinojo, ką sugebame, ir mokėjo rasti kelią į kiekvieno mokinio širdį“, – atsimena pašnekovė.

Baigusi dvylika klasių pasvalietė ima studijuoti… kosmetikos mokslus.

„Dėl tam tikrų aplinkybių iš karto po gimnazijos negalėjau rinktis pedagogikos studijų. Kad metai nenueitų veltui, įstojau į Šiaulių profesinio rengimo centrą. Mano specialybė vadinosi higieninės kosmetikos kosmetikas. Ką reiškia šis žodis? Jeigu aiškinant paprastai – kosmetologas gali daryti invazines grožio procedūras, o kosmetikas – ne“, – paaiškina.

Kaip tikina pašnekovė, dveji studijų metai nenuėjo veltui.

„Atsirado daug naujų pažinčių, susipažinau su šios profesijos užkulisiais, išmokau bendrauti su žmonėmis, dirbti komandoje. Pamačiau pasaulio – profesinę praktiką atlikau Barselonoje“, – pasakoja Toma.

Įkvėpėja

Vos gavusi kosmetiko diplomą, Toma pateikė prašymą į tuometį Šiaulių universitetą studijuoti pradinį ugdymą ir ikimokyklinę pedagogiką.

„Šis pasirinkimas buvo savotiškas atsigręžimas į save. Visi mano žaidimai vaikystėje buvo susiję su mokykla. Nukabinėdavau sienas popieriaus lapais, iš popierinės dėžės pasigamindavau „kompiuterį“ ir „dirbdavau“ mokytoja. Neišdildomą įspūdį paliko ir mano pradinių klasių mokytoja Inga Černiauskienė, dirbusi „Liepaitėje“. Iki šiol ją prisimenu kaip nepaprastai šviesią asmenybę. Ji mokėjo aplink save sukurti pasitikėjimo lauką, todėl šalia jos visuomet būdavo labai gera – ir kaip prie mokytojos, ir kaip prie draugės. Mokytoja Inga ir dabar yra mano įkvėpėja“, – džiaugiasi.

Kadangi trūko baigiamojo matematikos egzamino, į Šiaulių universitetą Toma Armonavičiūtė buvo priimta klausytojos statusu.

„Man buvo pasakyta, kad jei per semestrą neturėsiu skolų, tapsiu tikra studente. Užsidegimo mokytis netrūko, tad netrukus buvau pilnateisė universiteto bendruomenės narė“, – pasakoja.

Ko nemoko universitetuose

Toma Joniškėlio vaikų darželyje nėra visiška naujokė.

„Čia atlikau praktiką, mėnesį pavadavau vieną darbuotoją. Kai išgirdau, jog įstaiga ieško naujo pedagogo, pagalvojau, jog tai puiki galimybė ir ja pasinaudojau. Žinoma, jaudulio, baimės ir nežinomybės buvo – juk paskutiniai metai universitete (Toma darbą derina su nuotolinėmis ketvirto kurso studijomis Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje – aut. pastaba). Tačiau viskas yra įveikiama. Tai mano kelias“, – įsitikinusi.

Jaunoji pedagogė prisimena ir pirmąsias, dar praktikos metu turėtas, pamokas.

„Baimės nebuvo. Veikiau – jaudulys. Nerimas, ar pavyks susikalbėti. Vaikai tave skenuoja. Jie mato ir jaučia, kad esi jauna, be patirties. Džiaugiuosi, kad pirmieji susitikimai buvo sėkmingi“, – atsimena pašnekovė.

Deja, tokia patirtimi gali pasigirti ne visi. Mergina pasakoja, kad dalis kurso draugų po atliktos praktikos suvokė, jog pedagogika – ne jiems.
Tomos tėtis Giedrius Armonavičius yra įkūręs artefaktų ieškotojų klubą „Metalo broliai“, kurio veikloje aktyviai dalyvauja ir Toma.

„Galbūt žmones išgąsdino atsakomybės jausmas. Jis, žinoma, būtinas kiekvienoje profesijoje, bet čia šiek tiek kitoks. Be to, tai labai dinamiška profesija, tu turi nuolat trykšti energija, būti kūrybiškas, nuolat tobulėti, ruoštis. Sustoti pedagogui nevalia“, – atsakomybę suvokia Toma.

Toma prisipažįsta, kad pirmąjį darbo mėnesį netrūko iššūkių, bet su jais, padedant kolegoms, pavyko susidoroti.

„Teorija visuomet skiriasi nuo praktikos. Juk, pavyzdžiui, jokiose paskaitose nemoko bendravimo su tėvais. Ši patirtis ateina tik su praktika. Gerai, kad šis dialogas yra. Širdis džiaugiasi, kad pasiimti vaikų atėję tėveliai klausia, kaip jiems sekasi, dalinasi įžvalgomis. Smagu ryte matyti vaikus, kurie pas tave atbėga spindinčiomis akimis ir su šypsena veide. Apskritai savo darbą visuomet vertinu kritiškai. Jei kažkas nepasiseka – ieškau, ką galėčiau pakeisti, padaryti kitaip, bandau mokytis iš klaidų“, – dalijasi Toma.

Pasitikėjimo ratas

Kalbėdamiesi vaikštome po Joniškėlio darželio teritoriją. Toma pakelia ant takelio gulinčią gilę:

„Reiks pririnkti daugiau. Dar ir kaštonų paieškosiu – bus vaikams smagių darbelių. Gamtoje randu įkvėpimą. Laisvalaikiu mėgstu vaikščioti po parką ir tiesiog medituoti.

Toma kalba ramiu, savimi pasitikinčiu balsu. Provokuoju ją klausdamas, ar tokia iš pirmo žvilgsnio rami jauna moteris gali susitvarkyti su pulku triukšmaujančių bamblių?

„Suaugęs žmogus daug ką supranta ir žino. Ir kartu būna daug ką pamiršęs. Dirbdamas su vaikais tu iš naujo atrandi paprastumą, atlaidumą, supratingumą. Pavyzdžiui, esame įpratę neramius vaikus sudrausminti pakeltu balsu. Bet ar jūs šaukiate, kai bendraujate su kitu žmogumi? Dirbdamas su vaikais labai aiškiai pamatai savo trūkumus. Jei vaikas neramus – turi atrasti savyje kantrybės jį nuraminti. O tai padaryti galima tik radus takelį į vidinį vaiko pasaulį. Kaip tai padaryti? Vaikas turi būti išklausytas, išgirstas. Negalima sakyti „vėliau“, „neturiu laiko“ ir pan. Turi būti nuolat kuriamas ne pažadų, o veiksmo laukas. Aš tave matau. Aš tave girdžiu. Aš galiu padėti“, – pasakoja Toma.
Tomos aistra – istorija. Vasarą merginą galima sutikti įvairiose archeologinėse ekspedicijose.

Laimingas vidinis vaikas

Bet ar milžiniškais tempais besitraukiančioje provincijoje pedagogo specialybė dar turi ateitį?

„Man atrodo, kad jaunas žmogus neturi bijoti mažų miestelių ir kaimų. Juk nuo tų „mažųjų“ ir prasideda augimas. Visi braunasi į miestus. Ten gal ir daugiau galimybių, bet ir čia, provincijoje, nė kiek ne prasčiau. Ir čia yra žmonių, dirbančių su didele meile ir atsidavimu“, – įsitikinusi Toma.

Paklausta, ar kiekvienas gali dirbti su vaikais, Toma nusišypso:

„Manau, kiekvienoje specialybėje svarbiausia turėti pašaukimą, kad tavo vidinis vaikas jaustų, jog čia jo kelias. Šiame darbe, kurį dirbu aš, mano vidinis vaikas krykštauja iš laimės.“

Paliesti istoriją

Gimnazijos laikais Toma lankė kiokušin karatė treniruotes, kurias vedė treneris Gintautas Čepukaitis. Studijų laikai atitolino merginą nuo šio sporto.

„Mintis grįžti kirba. Tačiau kol turiu derinti darbą su studijomis, laisvo laiko beveik nebelieka“, – atsiveria.

Šaltuoju metų laiku pedagogė mėgsta skaityti psichologines arba filosofines knygas. O štai, kai orai sušyla, Toma pasileidžia ieškoti… lobių.

„Mano tėtis yra įkūręs artefaktų ieškotojų klubą „Metalo broliai“. Tad, pasitaikius progai, kur nors važiuojame ir su metalo detektoriais rankose kartu leidžiame laiką“, – šypsosi mergina.

Dar viena merginos aistra – archeologinės ekspedicijose kuriose Toma dalyvauja trečius metus iš eilės. Pernai kasinėjo Zokniuose buvusios belaisvių stovyklos vietą, šiemet ekshumavo sovietinių karių palaikus Pumpėnuose.

„Istorija man visuomet patiko. Tai buvo pati mėgstamiausia pamoka gimnazijoje. O tėčio klubo dėka dabar turiu galimybę prisiliesti prie gyvosios istorijos “, – dalijasi Toma savo pomėgiais.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Rašykite man: roma.macijauskaite@delfi.lt.