Po penkerių metų iš Norvegijos grįžusi gydytojo ir muzikės pora: gal ir padarėme klaidą

Prieš šventes nuvykome į Skėrius – susitikti su pasvaliečių Tautvydo ir Kristinos (Dromantaitės) Matulų šeima. Muzikė ir gydytojas augina tris vyrukus – pirmoką Ainį, ketvirtoką Augustą, šeštoką Domantą. Visi – Svalios progimnazijos auklėtiniai. Pasikalbėjome apie aktyvų laisvalaikį, apie tai, kaip juos įkvėpė gyvenimas Norvegijoje ir ką norėtų pakeisti gimtinėje.

Ramus gyvenimas Lėvens pakrantėje

Tautvydas dirba anesteziologu Panevėžio ligoninėje, echoskopuotoju mamos Nijolės Matulienės klinikoje Pasvalyje, kartais vyksta į Kristiansundo ligoninę Norvegijoje. Kristina Pasvalio muzikos mokykloje vyresniuosius moko dainavimo ir fortepijono bei dirba su ankstyvojo amžiaus vaikų grupe, yra koncertmeisterė.

Daugiau nei prieš dešimt metų pora rado sodybą rašytojo Kazio Sajos gimtinėje – Skėrių kaime. Ten vešėjo sodas, alyvos, šabakštynai… Bet pajuto, jog aura – gera. Viską išvalius tai ir atsiskleidė. Ilgainiui išdygo namas, pirtis Lėvens pakrantėje.

Džiaugiasi, kad tėvai išmokė ūkio darbų: „Jei nieko nemokėsi turėdamas sodybą, prapulsi. Dabar, pažiūrėjęs jutube gali išmokti raketą pasistatyti. Bet, kai darai ne savo darbą, kažkas nukenčia. Tris dienas vaikščiojęs ant kelių, sugadinau meniską“, – dalinasi vyras ir primena skaudžią tiesą – kas moka gerai pailsėti, tas gerai ir dirba. Tai galioja visose srityse…

Namuose skamba muzika

Ir Tautvydas, ir Kristina – pasvaliečiai. Ji baigė džiazo skyrių Klaipėdos universitete, įgijo fortepijono specialybę. Turėjo ir savo muzikos grupę „RoCher“ – atliko prancūzišką muziką, buvo vokalistė. Muzikos mokyklą baigė ir Tautvydas – akordeono specialybę. Dabar juo mokosi groti vienas iš sūnų. Dvyliktoje klasėje, svarstydamas, ką studijuoti, net pats buvo ėmęs galvoti apie muziką.

Bet prisimena mamos žodžius: „Vienas bus kunigas, vienas medikas, kitas – teisininkas“. Beveik taip ir įvyko – Vismantas baigė teisę, Žygimantas pasuko į kultūros sritį. Augo medikų šeimoje – mama Nijolė kardiologė, tėtis Antanas ginekologas. Ir tai, matyt, įaugo į kraują.

„Tokio sauso mokslo, kaip vyresnysis brolis, nebūčiau galėjęs imtis… Matydavau, kokias parsiveža knygas – storas, be paveiksliukų (juokiasi). Esu praktikas, norėjau daugiau veiksmo“, – pripažįsta.

Pastūmėjo gydytojo Eugenijaus Vaičekonio padrąsinimas: „Darbas – va, atlyginimas – va (iškelia nykštį). Jei reikės, padėsiu.“ Pasirinko reanimatologijos sritį – ji ne tokia rizikinga, pagalbą gali suteikti greitai. 2000-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą.

Kaip susitiko muzikės ir gydytojo keliai? Sykį Tautvydui teko prisidėti gydant Kristiną, kai ji gulėjo ligoninėje. Ir netrukus tapo viso gyvenimo paciente…

Penkeri metai Šiaurėje

Jau ketveri metai, kai Matulai grįžo iš Norvegijos, – fjordų šalyje gyveno pusę dešimtmečio.

Lietuvoje, būdamas rezidentu, Tautvydas ir dirbo. Jaunatviškas maksimalizmas skatino „varyti“ kuo daugiau, ne vienu etatu. Su Kristina kaip tik tada ir rado sodybą Skėriuose. Bet suprato, kad per dvejus metus, nors dirbo daug, sugebėjo pastatyti tik tvorą. Vadinasi, kažkas ne taip. Ir kaip tik tuo metu pasitaikė nuvykti į Norvegiją – pakeliauti, su kolegomis pažvejoti. Kažkuo ta šalis sužavėjo: „Kaip jie vieni kitus saugo. Kalnai… Geras atlyginimas“, – prisimena. Grįžęs sako žmonai – važiuojam. Nuvyko dviese kelioms dienoms – apsižiūrėti. „Gerai, varom!“ – patikino mylimoji. Ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas…

Tautvydas pradėjo privačiai mokytis norvegų kalbos, išlaikė kalbos egzaminus. Rado darbo vietą. Skyriaus vadovas – austras, kiek atviresnis nei atsargūs šiauriečiai. Kalbantis per skaipą atsivedė savo draugę, Tautvydas – žmoną. Suprato – sutars. Dviems mėnesiams nepraėjus, sodyboje priėmę gyventi kitą žmogų, viską paliko ir išvyko.

Kai nuvažiavo, kaip tik vyko vaikų atėmimo skandalai, – buvo neramu. O kad nepradėtų pyktis, nusprendė – reikia ne tik skaičiuoti kiekvieną centą, bet ir pagyventi. Tad pamėgo Norvegijos gamtą ir vietiniams įprastą aktyvų gyvenimo būdą.

Ligoninė, kurioje įsidarbino Tautvydas, – vidurio Norvegijos regione, salose įsikūrusiame Kristiansundo mieste. Nuvyko tarpušvenčiu: „Lietūs, kruša, sniegas, vėjai… Tamsu. Nuomojamuose namuose liustrų nebuvo. Šiukšlynas. Šaldytuvų, baldų nėra. Nusivežėm kėdžių – tik ant jų ir sėdėjom“, – šypsosi prisimindamas. O Domantui tuo metu tebuvo metukai.

„Niekas ten tavęs nepriima, nelaukia išskėstomis rankomis. Niekas nežino, koks tu specialistas. Galvoja, kad atvažiavai tik užsidirbti. Lietuviai irgi sudaro apie save nuomonę – per žinias vis rodo, ką pavogė“, – tęsia pašnekovas. Sunku buvo, jau galvojo, kad važiuos namo.

Tačiau, praėjus metams, kažkas apsivertė – vietiniai lietuvį priėmė, ėmė vertinti kaip specialistą.

Darbas Norvegijoje išmokė daug

„Sveikatos sistema Norvegijoje – visai kitokia nei Lietuvoje. Visi komandos nariai ten – lygūs. Pasielgęs ne pagal nustatytą tvarką suprastas nebūsi. Visada gali pasitikrinti, kaip elgtis kiekviename žingsnelyje – viskas aprašyta, protokoluota. Yra, kas nuvertina skandinavus, – esą jie „popieriniai“. Bet kažkodėl jiems geriau, greičiau einasi – nes žino, kaip elgtis. O pas mus – požiūris „Pabandom taip…“ – kritikos saviškiams negaili gydytojas.

„Su pacientu visuomet pasisveikini, paspaudi ranką (tik po kovido tai šiek tiek pasikeitė), pasišneki. Ir pas reanimacijoje gulintį žmogų negali įsiveržti – turi pasibelsti. Tai kultūros standartas. Visada pasiteirauji – gal jam ko nors reikia, gal norėtų arbatos. Pacientui – didžiulė pagarba. Lietuvoje po truputį reikalai irgi taisosi.

Bet kas dirba visą gyvenimą toje pačioje ligoninėje ir neišvažiuoja toliau Nevėžio… Ir pasiūlyti jiems ką nors sunku – nes nematė, kad gali būti kitaip. Reikia labai daug kovoti, kad įvyktų paprasčiausia smulkmena“, – pastebi T. Matulas ir džiaugiasi, kad darbas Norvegijoje davė daug naudingos patirties.

Sako, kad stebėdamas atėjusį žmogų jau beveik žino, ko ieškoti. Kitas žingsnis – atidžiai išklausyti.

„Lietuvoje dažnai pacientui niekas nepaaiškina, kodėl jį kankina būtent tos problemos. Žmogui reikia aiškumo, jis ateina pasimetęs. Labiausiai trūksta bendravimo. Neretai skundžiasi – liepė daktaras pažiūrėti į pasą. O jam septyniasdešimt. Norvegijoje devyniasdešimtmečiai po kalnus vaikšto – koks dar pasas?“ – piktinasi vyraujančiu požiūriu gydytojas.

Tautvydas tik linki prisiminti, jog medikai – žmonės. Trūksta slaugos personalo, gydytojai dirba pervargę, o tai turi pasekmių. „Linkiu, kad rinkdamiesi specialistą, vertintų ir jo žmogišką pusę. Mano manymu, tai pasako daug“, – atkreipia dėmesį.

Grįžo dėl vaikų

„Gal ir padarėm klaidą, kad grįžom, – bus matyt, – nuoširdžiai pripažįsta vyras. Grįžus į Lietuvą, pirmas pusmetis buvo dar sunkesnis nei pradžia emigracijoje. – Jaučiu, kad mano darbas Norvegijoje atneša didesnę naudą nei Lietuvoje. Ten yra tęstinumas, sistemos grandys veikia geriau – pavyzdžiui, po operacijos iš karto tą pačią dieną prasideda reabilitacija“.

Šeimos planas buvo dveji metai Norvegijoje: pagyventi, „atsistoti ant kojų“ ir užsidirbti, pastatyti namą. Bet vyriausiasis Norvegijoje spėjo baigti ir pirmą klasę. Gimė dar du sūnūs. Suprato – kai vaikai pradeda eiti į mokyklą, atsiranda draugų ratas. Jei dar būtų pabuvę kelerius metus – jau būtų per sunku atsiplėšti. Priežastis grįžti į Lietuvą ir buvo būtent vaikai.

Pirmos klasės programą, gavusi lietuviškus vadovėlius, Kristina Domantą mokė namie. Reikėjo daug pasivyti – Norvegijoje mokslo lygis žemesnis. O kai vaikai šiandien įterpia kokį norvegišką žodį ar sumaišo linksnius, aplinkiniai kartais prikiša: „Prisivažinėjot.“

Nors šeimai atviras visas pasaulis, bet kažkas visgi laiko čia… Negali visko vėl paleisti.

Investuoti į savo sveikatą…

Tautvydas pastebi, kad profilaktika dar sunkiai skinasi kelią Lietuvoje, trūksta ir švietimo šiuo klausimu. Žmonės dažnai kreipiasi ignoruodami savo simptomus, jie būna užsitęsę ir gali reikšti rimtą ligą. Kartais ateina per vėlai. Tai matydamas gydytojas puoselėja mintis kurti naują aktyvaus gyvenimo skatinimo ir sveikos gyvensenos programą. Prieš metus, norėdamas populiarinti sveiką gyvenimo būdą, ėmė viešinti savo darbo ir aktyvaus laisvalaikio akimirkas socialiniuose tinkluose.

Naujaisiais metais gydytojas linki: „Galbūt mažiau dirbti… Sakysite – tai iš ko gyventi? Bet gal svarbu pagalvoti – ar tikrai tiek reikia? Jei dirbi tam, kad nusipirktum naują mašiną, gal nereikia. Manau, geriau investuoti į savo sveikatą, savo ateitį. O jei nori pakeisti ką nors, dažnai reikia keisti viską – darbą, draugus, požiūrį…“ – gydytojas atkreipė dėmesį, jog viskas – susiję.

… ir mokytis gyvenimo meno

„Tapai labiau norvegu nei mes“, – išvykstant Tautvydui sakė kolegos. Neretai ir vienas eidavo į kalnus, miegodavo miegmaišyje – mėgo adrenaliną. Būdavo, jo ir nesuprasdavo, – mat ten niekas nestresuoja, neskuba, dirba lėtai. Tautvydas – lietuvis, buvo įpratęs dirbti daug ir greitai. Tačiau ilgainiui išmoko ramybės ir atsipalaidavimo meno…

„Ir vartojame atsakingai, nenorime mėtyti maisto. Daržovių atneša mama, patys auginame prieskonines žoleles. Jei turėtume daržą, kaip reikėtų viską suvartoti?“ – papildo Kristina, kai kalbamės apie šeimos gyvenimo būdą. – O mūsų močiutės mėgsta kaupti, kaip sakoma, „be nuomonės“.

Šeimą vienija polinkis į sportą, aktyvų laisvalaikį. Tautvydas mokykloje buvo lengvaatletis, studijuodamas – Lietuvos jaunimo galiūnų čempionas, kilnojo svarmenis. Visi trys berniukai lanko krepšinį. Kristina taip pat visada sportavo. Dabar drauge slidinėja, važinėja dviračiais, plaukioja baidarėmis, žaidžia lauko tenisą, Tautvydas užsiima patalpų alpinizmu… Kai Lėvuo neužžėlęs ir nenusekęs, kursuoja čia – apžiūri Pasvalį iš upės. Ilgainiui namuose įsirengė ir sporto salę – kad treniruokliai nedulkėtų po lova. Ir visiems judėjimas tapo maloniu įpročiu. Iš patirties žino, jog tai – sveikatos ir geros savijautos pagrindas.