Papuošalus iš keramikos kurianti menininkė Austė: mano įkvėpimo šaltiniu tampa net debesys

Vaizdingos Minijos pašlaitėje Kartenoje su šeima – vyru Mindaugu ir dvejų metų dukra Gilme – gyvenanti ir savo namų dirbtuvėse kurianti menininkė keramikos papuošalų kūrėja 39-erių Austė Kazbarienė yra žinoma originalia savo kūrybos linija, kuriai suteikė įsimintiną pavadinimą „Plukė moly“. O tai ir yra nuoroda į jos savitą braižą, kad papuošalai – auskarai, pakabukai, segės – sukurti iš molio ir yra dekoruoti gamtiniais motyvais: gėlėmis, augalais, paukščiais, netgi – mini peizažais.

– Miela Auste, papasakokite apie save, kur Jūsų kūrybos ištakos.

– Prieš aštuonerius metus metėme gyvenimą didmiesčiuose ir atsikraustėme į Kartenos apylinkes. Buvau miesto vaikas: gimiau Vilniuje, užaugau Klaipėdoje, tačiau bemaž visas vaikystės vasaras praleidau viename Suvalkijos kaimų. Mano prosenelis, kaip mama pasakojo, buvęs labai nagingas ir tokias įdomias lazdas su visokiais velniais vietoj bumbulo iš medžio droždavęs. Galbūt iš ten mano kūrybinis genas ir atkeliavęs.

Mano tėvai – architektai, brolis Matas taip pat baigęs dailės studijas. O aš po mokyklos išvykau studijuoti į Vilnių. Anuomet šis miestas man atrodė fantastiškas. Prisimenu paauglystėje, kai traukiniu riedėdavau į sostinę pasisvečiuoti pas senelius – apimdavo toks malonus virpulys tamsoje išvydus geltonus Vilniaus gatvių žiburius. Tuomet svajodavau – kaip norėčiau čia gyventi. Ir gyvenau 12 metų: čia sutikau būsimą vyrą geologą, čia įvyko ir mano pirmoji pažintis su keramikos amatu.

Iš pradžių jokių minčių apie keramiką net nebuvo. Krimtau inžinerinės architektūros mokslus, vėliau – inžinerinės geologijos studijas Vilniaus universitete. Dirbau keliose architektūros įmonėse, kol galiausiai pajutau, kad toks darbas vis dėlto – ne man.

Sykį draugė pakvietė padėti vienai keramikei – ši tuo metu ieškojo pagalbininkės rengtis mugėms. Pasisiūlė pamokyti lipdyti. Aš, žinoma, sutikau. Taip ir pradėjau: iš pradžių nuo smulkių darbelių – karoliukų, vėliau leido imtis stambesnių dirbinių, indų, leisdavo ir pačiai eksperimentuoti. Taip aš, galima sakyti, senoviškai – būdama už mokinę pas meistrą – ir įgijau keramikos pradžiamokslį.

– Kur viešai pristatėte pirmuosius darbus, kaip klostėsi tolimesnis kūrybos kelias?

– Pirmasis renginys, kuriame dalyvavau jau su savo darbais, – Kaziuko mugė Vilniuje. Tuomet buvau nusilipdžiusi juokingai mažai darbų – vos 10 keramikinių dėžučių, iš kurių tąkart 9 pardaviau, o vieną padovanojau. Bet iki šiol, pagal pardavimų procentą, tą mugę laikau sėkmingiausia savo karjeroje! Ir žinoma, tai buvo postūmis tęsti šią veiklą. Kiek vėliau vyras gavo darbo pasiūlymą Klaipėdoje, ir mes surizikavome išvykti, nes vis pasvajodavome apie ramesnę gyvenamąją aplinką, mažesnius automobilių kamščius. Atsisveikindama mano mokytoja atidavė nebenaudojamą krosnelę, visai mažutę, bet turint mintyje, kokia brangi yra keramikų įranga, tai buvo didžiulė dovana, nulėmusi mano tolimesnį kelią.

Klaipėdoje nė nebeieškojau kitokio darbo: su vyru nusprendėme – jei noriu šiuo keliu eiti, geriau nesiblaškyti. Susiradau dirbtuvei patalpas, įsigijau pirmąsias medžiagas ir pradėjau eksperimentuoti. Pirmieji dveji metai finansine prasme buvo, kaip sakoma, tik į minusą – daugiau išleista negu gauta grąžos. Ir jei ne vyro palaikymas, kažin, ar šiandien gyvuotų linija „Plukė moly“.

– Kodėl ilgainiui apsiribojote vien keramikiniais papuošalais? Tai buvo nauja ar čia įžvelgėte daugiausia galimybių?

– Vėlgi nulėmė toji krosnelė: ji buvo labai maža, joje tik smulkius darbus ir nedideliais kiekiais išdegti tegalėjau. Tačiau būtent ji man leido užsidirbti pinigų ir rimtesnei krosniai. O ir atsiradus galimybei kurti didesnius gaminius, mano įdirbis su papuošalais jau buvo įsilingavęs: žmonėms mano papuošalai patiko, daugėjo užsakymų. Tad nė nebeliko didelio poreikio ar juolab laiko, gimus dukrai, kurti kitokius gaminius. Retkarčiais kažką nusilipdau eksperimentuodama savo malonumui arba dovanoms. Niekada nesakau niekada, vis dar pasvajoju sugrįžti prie dėžučių. Taip pat labai norėčiau įvaldyti porceliano meną, išmokti dirbti su juvelyriniais metalais ir gal net pasistatyti kieme krosnį lauko degimams.

– Jūsų papuošalai – natūralistiniai, saviti, jų nerastum vienodų. Molio paviršiuje sustingęs Jūsų rankos teptuku perkeltas augalijos, gamtos pasaulis. Kas jus įkvepia tokiai kūrybai?

– Esu absoliuti stebėtoja, tad mano esminis įkvėpimo šaltinis – mane supanti aplinka: tai, ką matau, jaučiu, atrodytų, savaime atsiduria mano darbuose. Gyvenant Klaipėdoje, labiau vyravo žuvų, akmenėlių, koralų, žuvėdrų, uosto kranų motyvai. Persikėlus į vyro gimtąją Karteną, buvau apsupta augmenijos – tokios, kokios mieste neišvysi. Tuomet mano papuošaluose beliko tik tarsi jūros vandens nugludintų akmenėlių forma, tačiau piešiniuose pradėjo vyrauti augalai, medžiai. Atsirado daugiau spalvų ir motyvų, žiūrėk – darbuose jau nutupia ne vien žuvėdros, bet ir zylės, sniegenos ar net laukų fėjos, kurių apstu miglotose Minijos slėnio pievose.

O kai įsikūrėme savo nuosavuose namuose, pakilome aukščiau Minijos slėnio, atsivėrė visai naujos erdvės. Dabar kasdien regiu tolumoje dunksančius miškus, plačius ūkininkų laukus, kasmet keičiančius savo spalvą: tai skaisčiai geltoni rapsų laukai, tai garsieji purpuriniai dobilai ar žali pasėliai. Matau juose lakstančias stirnas, kiškius, kylančius rūkus virš upės ir aukštą dangų bei jame besimainančius debesis. Todėl man, kuriai vienas smagiausių užsiėmimų pasaulyje yra stebėti plaukiančius debesis ir juose ieškoti zuikių ar krokodilų, tai prilygsta rojui žemėje.

Šiuo metu mano fotogalerija lūžta ir nuo gausybės debesų nuotraukų, skirtų kūrybiniam įkvėpimui. Tad ir darbuose po truputį ima dominuoti peizažai, ir patyliukais į papuošalus ima lįsti įvairūs miško gyviai, ypač – lapės ar kiškiai.

– Gal atskleistumėte ir kūrybinio proceso technikos paslaptis?

– Darbams naudoju baltąjį molį, įvairias glazūras, natūralius ar šlifuotus akmenis, medį. Pastaruoju metu atradau malonumą dirbti su poglazūriniais dažais. Jais lengviau tapyti smulkius objektus. Tačiau darbas su glazūromis leidžia išgauti įvairesnius efektus, ypač suliejant skirtingas glazūras. Jos tuomet kaip gyvos – karštyje plečiasi, rangosi, liejasi, varva, trūkinėja, kol galiausiai visas šis šokis atvėsęs sustingsta.

Štai tuomet įsijungia mano vidinė debesų stebėtoja ir su malonumu tose sąlajose imu ieškoti augalo žiedo ar kokio kito gyvo padaro silueto. Taip pat naudoju auksavimo techniką. Visi papuošalai degami tris kartus: dukart aukštesnėje negu 1 tūkst. laipsnių ir kartą – per 700 laipsnių temperatūroje. Kol molio gabalas pavirsta papuošalu, jis praeina gana ilgą darbo ciklą: lipdomas, gludinamas rankomis – džiovinamas – degamas – glazūruojamas – vėl degamas – auksuojamas – trečią kartą degamas ir galiausiai gautas ruošinys klijuojamas, veriamas.

Papuošalams stengiuosi naudoti kiek įmanoma kokybiškesnes detales. Patinka dirbti su medžiu, žalvariu, nerūdijančiu plienu, auskarams naudoju ir sidabrą. Labai norėčiau savo darbuose naudoti daugiau tauriųjų metalų, tačiau tai gerokai pabrangintų mano darbus.

– Kodėl „Plukė moly“?

– Nepamenu, kiek laiko kurpiau pavadinimą „Plukė moly“. Norėjau, kad pavadinimas atspindėtų papuošalo pobūdį, būtų lietuviškas ir vizualiai gražus – čia jau architektūros įtaka. O ir šiek tiek šmaikštus: tuo metu papuošaluose pradėjo atsirasti pirmieji augalai, o jie buvo ir tebėra tokie minimalistiniai – lyg kokia paprastutė, bet gražuolė pavasarinė plukė. Taip ir „apsigyveno“ ilgam plukė molyje. Tačiau galima pažvelgti ir kitu kampu, ir šmaikščiai pasakyti: „Ech, ta Austė, visai supluko tame molyje, jį beplūkdama.