Žavėjo natūralumas ir spalvos
Žmonės judesy. Veidai. Kalnų peizažai. Visa tai sieja paprastumas, natūralumas, bet kartu – ir kalnų paslaptingumas, būties ir išgyvenimo filosofija, nuo ko mes, civilizacijos pavilioti europiečiai, atrodytų, esame nutolę šimtmečiais. Tokia yra pagrindinė kone dvidešimties L. Galdikės į parodą atrinktų fotografijų ciklo pagrindinė dominantė.
Kiekvieno žmogaus, o ypač seno, veidai kažką kalba: vaikų veiduose švyti džiaugsmas, o gilios raukšlėtos senolių šypsenos byloja apie išmintį, gyvenimiškas patirtis.
„Būnant Nepalo kalnų kaimuose, mūsų akys mato skurdą, tačiau greta jo – tokį neapsakomą paprastumą ir natūralumą. Žmonės, jų gana ryški, spalvinga buitis, amatai, gyvuliai yra tarsi viena. Atrodytų, laiko ratas atsisukęs 100 metų atgal ir matai, kaip kaime gyveno mūsų senoliai. Vyrauja natūralus piemenavimas: vaikai prižiūri ėriukus, vyresni ligi senatvės gano karvių bandą. Žmonės tai priima natūraliai – jokio draskymosi, konkurencijos. Jie gyvena tuo, ką turi šiandieną. Senoliai šypsosi, sveikinasi, vaikai krykštauja – jaučiasi, kad jie yra laimingi. Keliautojus aplimpa vaikai, o mūsų vedlys sakė: geriausia jiems padovanoti pieštuką ir sąsiuvinį, ne vien saldainį. Nes jie ir to stokoja. Yra savanorių mokytojų, kurie eina per kaimus ir moko vaikus rašto“, – įspūdžiais, kurių didžiuma sugulė į nuotraukas, pasidalijo fotomenininkė.
Tobula kalnų didybė
Kitas gilus patirtas įspūdis – kalnai, iškilūs, romūs savo amžinu buvimu. Ir tuo tarytum pranašesni už žmones. Kiekvienas jų turi ir savąjį vardą. Aplinkui – daug tylos. „Toje tyloje pasijauti vienas, nors ir eina grupė žmonių. Visas esi savyje ir klausaisi savęs“, – ne tiek turistinę kelionės pusę, nors aplankyta ir sostinė Kačtmandu, ir šventyklos, bet labiau tikslingą vidinio „aš“ tobulėjimo aspektą akcentavo Laura.
Kelionė po kalnus, kylant ir leidžiantis jų grandine, lydint vedliui ir šerpams, kurie prisitvirtinę raiščiu per galvą nešdavo po kelias keliautojų kuprines, gamindavo valgį, buvo sunki. Moteris neslėpė, kad tam reikėjo ne vien psichologinio, bet ir fizinio pasirengimo, tad ji prieš kelionę kasdien po Kretingą apsukdavo 10 km ratą.
„Kasdien nueiti atstumai po Nepalo kalnus nebuvo ilgi, bet kelias – vingiuotas ir nelygus. Eini, per save, tarsi rėtį perleisdamas aplinką. Kiekviena viršukalnė – neapsakoma ramybė ir didybė, tarsi būtų sudvasinta. O mano rankose dar – fotoaparatas, kuriuo norėjosi įamžinti kuo daugiau to neapsakomo kūrinijos didingumo“, – jausmingai apie Nepalą, į kurį dar, tikino, norėtų sugrįžti, kalbėjo pašnekovė.
Vyksta vidinė transformacija
L. Galdikei ir jos šeimai – vyrui Remigijui ir trims dukroms: 16-metei Dominikai, 12-metei Nedai Liepai ir 7-metei Elenai – tai ne pirmoji patyriminė kelionė. Su vaikais dar jų kūdikystėje šeima aplankė nemažai pasaulio, yra pabuvoję Balyje, Irane, Brazilijoje, daugelyje Europos šalių, tačiau Pietryčių Azija, tvirtino Laura, patraukė savo ypatinga aura.
„Kiekvienas kraštas, kontinentas – tai papročių gausa, jų spalvos, žmonės. Visur vyksta gyvenimas. Kelionės labai keičia mąstymą, suvokimą“, – apie patyriminį kelionės tikslą kalbėjo kretingiškė, kuri keliauja kartu su žmonėmis, einančiais savęs pažinimo keliu. Ta bendruomenė vadinasi „Baltiškos Lilos Namai“. Tautinį paveldą turinti „Baltiška Lila“ yra patentuota Aušros Daugėlienės ir išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „Gyvenimas tai žaidimas“. Tai iš senųjų jogų atėjęs patyriminis žaidimas, prilygstantis 10-iai psichoterapijos seansų, kurio metu vyksta vidinė žmogaus transformacija.
Pašnekovė tikina: mes sureikšminame problemas, nueidami į bereikšmius dalykus, kai viską galima lengvai išspręsti. Kai visko turime šitiek daug, nebemokame vertinti ir už tai dėkoti. Kelionės po skurdžias šalis, per ten gyvenančių žmonių ir buities paprastumą leidžia darsyk perkainoti savas vertybes.
Lyg žmogus-orkestras – viename
Pagal specialybę Laura – žemėtvarkininkė, tačiau išgyvena iš kūrybos. Jau kelerius metus ji kuria gintaro papuošalus, kuriuose stengiasi išryškinti Baltijos aukso natūralų grožį per jo formą, spalvą. Įkūrusi savo papuošalų liniją Straini.lt, dalyvauja šalies ir užsienio mugėse, parodose.
Būtent gintaro papuošalus prieš 6-erius metus abu su vyru pristatė Irano Kišo saloje surengtoje parodoje. „Sužavėjo šios šalies turtinga kultūra, tvyranti pagarba ir ramybė, pasikeitė ir požiūris į tenykštes moteris – jos labai puošnios, daug dirbančių įvairiose srityse. Patyrėme, kad nė vienos šalies paprasti žmonės nenori karo“, – kalbėjo Laura. Jų šeima buvo priglaudusi ir 8 ukrainiečius, šie jau grįžo į Ukrainą, nes labai norėjo gyventi tėvynėje, nors ten ir tebevyksta karas.
Kūryba visa jėga įtraukė Laurą į vyksmą: ji ne tik fotografuoja – mėgsta gamtą, ypač paukščius, ir šių nuotraukų ciklą pavasarėjant ketina eksponuoti arbatinėje „Špitolė“, tačiau dar kuria esė, filosofines miniatiūras, jas publikuoja savo tinklaraštyje „Raudona plunksna“, ketina išleisti knygą, išbando save tapydama.
„Kiti klausia: kaipgi viską suspėju. Atsakau: kai darai tai, ką mėgsti, veda patys žodžiai, spalvos, vaizdai. Veda pats gyvenimas“, – atviravo pašnekovė.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją