Panevėžiečiai ryžosi puoselėti tradicijas: tai mūsų istorija ir mes visi kartu turime ją saugoti

Panevėžio rajono Įstricos kaimo bendruomenės pirmininkas, prisiekęs bitininkas, daugybę pasaulio šalių aplankęs aistringas keliautojas panevėžietis Zenonas Vezbergas turi tradicinės dailidystės amatininko, gaminančio kelmines (drevines) spietines, vardą. Jo žmona Nijolė, gydytoja endokrinologė, taip pat sertifikavo savo darbus – austinius rankšluosčius. Abu sutuoktiniai – aktyvūs saviveiklininkai, dalyvauja folkloro ansamblio „Raskila” ir liaudiškų šokių „Lino“ kolektyvo gyvenimuose.

Ir nors abu teigia suprantantys, kad tradicijų puoselėjimas grimzta užmarštin, jie vis tiek jaučia pareigą perduoti jaunajai kartai tai, ko išmoko iš savo tėvų ir senelių.

Rūpi kaimo žmonės ir istorija

„Bitės – mano gyvenimo būdas“, – sako Zenonas Vezbergas. Su šia veikla jis susipažino būdamas šešerių ir ją tęsia daugiau nei šešiasdešimt metų. Zenono mokytojai – senelis Adolfas Vaitkevičius ir dėdė Česlovas Vaitkevičius.

„Tik mano mokytojai manė, kad bitės – šventas reikalas ir prie jų nereikia nieko daryti. Visgi skaičiau žurnalus, kurie paneigdavo jų įsitikinimus, kad bitė yra paprastas vabzdys, kuris dirba žmogaus naudai, o didžiausią naudą duoda gamtai, apdulkindama įvairius augalus, taip padidindama derlių ir gamtos išlikimą“ – pokalbį pradėjo bitininkas Z. Vezbergas.

Panevėžiečio bitynas įkurtas Panevėžio rajono Įstricos kaime – mamos tėviškėje. Įstrica įsikūrusi už aštuonių kilometrų nuo Piniavos, prie Įstro upės, šalia Žalosios girios. Čia plačiai išsibarsčiusios vos kelios sodybos, nors skaičiuojama, kad pokariu kaime būta apie 20 sodybų ir kone kiekvienoje gyveno gana gausios šeimos. Kad kaimas ir jo istorija nenugarmėtų užmarštin, Z. Vezbergas ėmėsi ją prikelti. Įkūrė Įstricos kaimo bendruomenę ir tapo jos pirmininku, nes Zenonui rūpi kaimo žmonės ir istorija. „Viską, ko imuosi, darau iš širdies gelmių“, – sako Z. Vezbergas.

Dalijasi žiniomis ir patirtimi

Su didžiausia meile ir aistra Zenonas žiūri ir į darbštuoles bitutes. 2019 metais Z. Vezbergo bitynas tapo vienu iš pažangiausių bitynų Lietuvoje. Bitininkas mielai dalijasi savo patirtimi bei žiniomis su jaunaisiais bitininkais, kursuose pasakoja, kaip taisyklingai auginti, prižiūrėti, saugoti ir mylėti bites.

„Mano bitynas yra ant ratų. Tai mano paties sukurtos priemonės, kad būtų galima jas nuvežti prie medingų augalų. Mano tikslas nėra vien tik gauti medaus, esu jaunųjų bitininkų mokytojas, vedu nemokamus kursus, kviečiu, rodau, kaip auginti bitutes. Dažnai būna, kad žmonės paveldi mirusių šeimininkų bitutes ir neturi supratimo, nuo ko pradėti. Tada man labai gaila tų bitučių, todėl dalinuosi viskuo, ką tik žinau“, – kalbėjo Z. Vezbergas.

Anot jo, per šešiasdešimt metų bitininkystė Lietuvoje labai pasikeitė, kaip ir patys aviliai. Atsiranda vis daugiau pažangių bitininkų.

„Mano dabartiniai aviliai yra visai paprastos konstrukcijos. Žmonės išgalvojo, jeigu bitė galėjo gyventi drevėje, kur nėra dugno, tai gali gyventi ir bedugniuose aviliuose, kuriuos dengia tik tinklelis. Ir pas mane visi tokie aviliai. Bitės juose puikiausiai žiemoja, jos šalčio nebijo. Bijo tik drėgmės ir bado“, – teigė patyręs bitininkas.

Bitininkystė – tai liga

„Bitininkystė yra liga. Jeigu pradėjai bitininkauti – reiškia susirgai. Nėra didesnio malonumo pasižiūrėti, kaip kitas dirba. Žiūriu į bites ir jaučiu pasitenkinimą“, – šypsojosi Z. Vezbergas.

Pasak bitininko, ir pačių bičių charakteriai labai skirtingi. Dėl to jas stebėti tik dar įdomiau. „Jei kalbėti paprastai, bites galiu palyginti su šunimis. Kiek šunų veislių yra – piktų ar nepiktų – taip ir su bitėmis. Pats auginu Karnikos veislės bites, kurios labai ramios ir produktyvios. Eidamas prie jų nenaudoju jokių apsaugos priemonių“, – pasakojo Z. Vezbergas.

Didžiąją bičių dalį Zenonas prižiūri Įstricos kaime, mažesnę – nuosavame kieme.

„Bites reikia suporuoti, turiu keletą skyrių namuose ir čia auginu, nes reikalinga priežiūra ne dienomis, o valandomis. Reikia žiūrėti tiek inkubatoriaus temperatūrą, tiek perkėlimo laiką, nes lygiai po 16 dienos motinėlė bitė jau išsirita. Būtina sudaryti pačias geriausias sąlygas motinai. Dedu į apvaisinimo aviliuką ir vežu į atskirus skyrius, kad nesusiporuotų su dėde arba broliu – kad nebūtų kraujomaišos. Tai yra kokybės pagrindas. Kada tinkamu būdu išaugintos bitutės, kada jos tinkamai susiporavusios, tada puikiai dirba ir džiugina žmones“, – kalbėjo Z. Vezbergas.

Anot Zenono, daugiausia darbo bityne būna gegužę, birželį ir liepą, nes pagal bičių biologinius poreikius jų kiekis avilyje išauga iki maksimalaus skaičiaus.

„Bičių motinėlė per parą gali pridėti pusantro tūkstančių kiaušinėlių. Vasarą bičių būna apie 60 tūkstančių ir, kada jos nebeturi pakankamai vietos, bitininkas jų nesuvaldo, jos ieško kito šeimininko. Dažnu atveju net apie 80 procentų bičių pasitraukia iš nuolatinės vietos ir įsikuria kitur“, – pasakojo Z. Vezbergas.

Aistringieji keliautojai

Z. Vezbergas yra ne tik aistringas bitininkas, bet ir keliautojas. Su kuprine ant pečių vyras aplankė Kaukazo, Sibiro, Baikalo kalnus, Turkmėnijos dykumą ir kitus.

„Buvau jaunas, stiprus, nes dirbdavau bene visus kaimo darbus, ištvermingas ir psichiškai stabilus, nepuldavau į paniką, kada pasidarydavo labai sunku. Kas antri metai tokių žmonių grupelė keliaudavom į trijų savaičių kalnų žygius, nueidavom po 25 kilometrus“, – prisimena pašnekovas.

Dabar Z. Vezbergas keliauja mažiau. Bet kartu su dukra Ieva ir žmona Nijole apkeliavo visus pasaulio žemynus, išskyrus Australiją.

Aplankytų šalių sąraše: Kenija, Iranas, Tanzanija, Nepalas, Amerika, Kinija, Argentina, Urugvajus ir daugelis kitų šalių, miestų ir miestelių.

Paklausus, į kurią šalį norėtų sugrįžti dar kartą, šeima vieninga – į Iraną, nes ten unikali gamta ir neapsakomas žmonių nuoširdumas, vaišingumas, pasitikėjimas.

„Mums įdomu pamatyti pasaulį, kaip gyvena kitos tautos. Bet dabar keliauti jau nebesinori, ateina laikas, kai reikia sustoti“, – sakė Z. Vezbergas.

Puoselėja tradicijas

Bet visgi kelionių šeima neatsisako ir dabar. Kone kiekvieną savaitgalį jie turi galimybę po Lietuvą ir kitas šalis keliauti su folkloro ansambliu „Raskila“ ir liaudiškų šokių kolektyvu „Linas“. Kartu su bendraminčiais pasirodyti, koncertuoti, dalyvauti įvairiose folklorų, kaimo bendruomenių šventėse.

„Mes namuose nesėdim. Mėgstam būti kažkuo užimti. Šokiai praturtina mūsų gyvenimą. Keliaudami po Lietuvą susipažįstame su skirtingų regionų kultūromis, jų papročiais. Kai mūsų vaikai mokėsi, daug ir intensyviai dirbome, tai buvo vienas etapas, kai jie užaugo – galime sau leisti gyventi dėl savęs“, – atviravo šeima.

Nijolė ir Zenonas sako, kad kultūrinis paveldas jiems ypač svarbus. Nijolė iš Zenono mamos Alfonsos išmoko austi. Dabar Nijolės rankų darbo gaminiai – austiniai rankšluosčiai – iškeliauja į pačias įvairiausias šalis: Argentiną, Urugvajų, Turkiją, Gruziją, Iraną ir kt.

„Pati audžiu jau šešiolika metų. Matydavau, kaip audžia Zenono mama, mokėdavau paminti, bet tai nereiškia, kad jau moki austi. Reikia žinoti technologiją: ir suverti, ir susukti, daug galvoti, kad siūliukai nesusipintų. Audimo meno jau šiek tiek yra išmokusi ir viena iš mūsų dukrų, tik praktikos daugiau reikėtų“, – pasakojo Nijolė.

„Taip, kaip dabar telefonas, taip mūsų vaikystėje būdavo audimo staklės. Visi apdarai namuose būdavo austi. Laikydavo žmonės avis, jas kirpdavo, vilnas karšdavo, verpdavo, gamindavo siūlus ir iš jų ausdavo“, – papildė Zenonas.

Pasak Nijolės, gaila, kad žmonės dabar nelabai šitokį meną vertina. Tik dovanoms ar vestuvėms užsisako.

„Turbūt laikui bėgant šis amatas užsimirš ir visai išnyks, jis nebėra populiarinamas. Bet mums vis tiek svarbu puoselėti tradicijas, apie jas kalbėti, rodyti vaikams ir anūkams. Tai mūsų istorija ir mes visi kartu turime ją saugoti“, – sako Zenonas ir Nijolė Vezbergai.