Vaikystėje žinojo, kuo bus užaugusi

Aušra gimė Kelmės rajone, Karklėnų kaime. Sulaukusi dešimties kartu su tėvais ir broliu persikėlė į Lazdijų rajone esantį nedidelį Seirijų miestelį. Baigusi vidurinę mokyklą, išvyko į Kauno medicinos institutą studijuoti, kaip pati sakė, savo svajonių profesijos – farmacijos.

Aušrai mokytis sekėsi puikiai, vidurinę mokyklą baigė su aukso medaliu ir ėmė ruoštis farmacijos studijoms. Kantriai mokėsi, gilinosi, viskuo domėjosi ir į priekį ėjo galvodama – kaip bus, taip, vis tiek bandys pasiekti tikslą.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo stiprų šeimos palaikymą. Visada liks dėkinga tėvams už suteiktą galimybę studijuoti ir siekti savo didžiausios svajonės. Kad medicina užkoduota moters genuose, liudija ir senelių pasirinktos gydytojo ir felčerės profesijos.

„Labai aiškiai pamenu tą momentą, kada pasirinkau savo būsimą specialybę. Dar net mokyklos nebuvau pradėjusi lankyti. Sulaukusi penkerių ėmiau gydyti lėles, nuolatos žaidžiau su įvairiais buteliukais. Kitokios temos, regis, pas mane nebuvo“, – vaikystę prisiminė pašnekovė.

Pasak jos, visų pirma ši profesija patraukė tuo, kad vaistininkas gali padėti žmogui. O neturėdamas potraukio farmacijai, vargu ar rinksiesi tokias studijas. Tiesa, yra jas baigusiųjų, kurie išties nedega noru padėti kitam, todėl net neieško darbo vaistinėje, o pasirenka visai kitą sritį.

Gydytoja ar vaistininkė?

Aušra pasakojo, kad seniau jos profesijos žmones vadino klinikiniais provizoriais. Studijas krimsti teko net penkerius metus. Budrikiškė prisiminė, kad jų kursui labai pasisekė, mat buvo nuspręsta išplėsti studijas, įtraukiant anatomijos pagrindus bei įvairių ligų gydymą.

Po studijų gavusi paskyrimą sugrįžo į Lazdijus ir įsidarbino centrinėje vaistinėje – čia prabėgo dveji metai.

Mokykloje pašnekovė save prisimena ne tik kaip stropią ir atsakingą mokinę, bet ir kaip rimtą bei aktyvią sportininkę, kuri mėgo žaisti stalo tenisą, rankinį, lankė šokius. Be jos nepraeidavo nė vienos sporto varžybos. Budrikiškė meilę sportui paveldėjo iš savo tėvelio, kuris ją nuo mažens skatino laisvalaikį leisti aktyviai.

„Studijų metais visada važiuodavau į slidinėjimo varžybas atstovauti savo institutui, o teniso varžybose – savo fakultetui. Tik po visų treniruočių ir varžybų tekdavo per naktis sėdėti prie knygų, stengiantis pasivyti bendrakursius“, – pasakojo moteris.

Pamilo žemaitį

Su būsimu vyru trečiakursiu Arūnu, kuris iš Rietavo atvyko studijuoti į Kauno žemės ūkio akademiją, Aušra susipažino penkto kurso pabaigoje. Vienas kitą pamilo ir netrukus atšoko vestuves. Pirmagimė Ieva tapo medike, šiuo metu gyvena Vokietijoje ir su vyru augina ketverių metų sūnelį Eliją. O jaunesnis Aloyzas pasirinko programuotojo specialybę ir savo gyvenimą kuria Kaune.

Šiandien sutuoktiniai skaičiuoja laimingus 33-ius bendro gyvenimo metus, mėgaujasi kasdienybe ir mažuoju anūku.

Pasiteiravus, kodėl abu nusprendė sugrįžti į Rietavą, moteris atviravo, kad Žemaitijoje liko jos širdis. Net gyvenant Dzūkijoje šeimoje niekada nenutilo žemaitiška tarmė. Klasės draugams Aušra sakydavo, kad ateis diena, kai ji vis tik sugrįš į savo kraštą.

Geriausia veikla – darbas

Sakoma, kad jei darbas teikia džiaugsmą, niekada nesijausi pavargęs. Aušra teigia šiai minčiai pritarianti visu šimtu procentų – ji pati mėgaujasi kiekviena savo darbo diena, o kolegos kartais nusistebi, iš kur ji imanti tiek energijos.

Pašnekovės teigimu, geras vaistininkas turi turėti ne tik noro, bet ir gebėjimų padėti kitam. Kartu turi būti geras psichologas ir komunikabilus pašnekovas, kad mokėtų įsigilinti į paciento sveikatos problemą.

Tik įsigilinus galima įvertinti paciento situaciją ir priimti teisingiausią sprendimą. Empatija, nuoširdumas – taip pat vaistininkui būtinos savybės, pacientai netrunka jas pajusti.

„Aš savęs nematau iš šono, o pacientams esu kaip ant delno. Vaistininkas turi būti ir draugas, ir patarėjas. Ir dar labai svarbu – jis turi mokėti kalbėti pacientams suprantama kalba ir suprantamai paaiškinti. Tokie įgūdžiai, manau, ateina su laiku“, – įsitikinusi pašnekovė.

Be šokių ir fizinės veiklos – nė dienos

Aušra visą savo laisvą laiką skiria vyresnių žmonių liaudies šokių kolektyvo „Trepsis“ repeticijoms ir pasirodymams, o kitais metais švęs kolektyvo susibūrimo sukaktį – 30 metų. Moteris su „Trepsiu“ yra nuo pat pirmos jo gyvavimo dienos. Iš pradžių repeticijas lankė viena, o po penkerių metų prikalbino prisijungti ir vyrą Arūną.

„Šokti išmokau dar net nepradėjusi lankyti mokyklos, galima sakyti – tėvelių dėka. Jie abu su mama irgi lankė šokių kolektyvą, matydavau juos šokančius kasdien, tad savaime suprantama, kad šia aistra užsikrėčiau ir aš. Be to, tėvelis dar buvo gabus sportininkas“, – pasakojo moteris.

Su kolektyvu „Trepsis“, kuriam vadovauja Rima Pleškienė, budrikiškė dalyvauja įvairiuose renginiuose, konkursuose, dainų šventėse, o artimiausiu metu ketina vykti filmuotis televizijos laidoje „Duokim garo“.

Kitoms veikloms laiko nebelieka. Moteris prisipažino, kad mielai į rankas čiuptų knygą, bet tik radusi laisvą minutę nuolat gilinasi į farmacijos naujoves, neretai dalyvauja įvairiuose mokymuose, o kas penkerius metus tenka ir licenciją prasitęsti.

Pajutusi, kad galva per sunki nuo informacijos, Aušra čiumpa šiaurietiškas lazdas ir išeina sparčiu žingsniu praeiti keletą kilometrų. Kiekvieną rytą pradeda nuo mankštos ir dubenėlio košės, be to, tokiais savo įpročiais užkrėtė ir sutuoktinį.

Netikėta žinia

Praėjusiems metams besibaigiant vaistininkė buvo pastebėta ir apdovanota simboliniu gerumo angelu Rietavo savivaldybės mero Antano Černeckio kasmet rengiamame kalėdiniame padėkos vakare.

Moteris sako, kad toks įvertinimas jai buvo labai netikėtas. Labai džiaugiasi bei didžiuojasi apdovanojimu, bet kartu pripažįsta, kad jis – ir didelė atsakomybė.

„Apie laukiamą pagerbimą aš nieko nežinojau, tik vėliau ėmiau įtarti, kad kažkas čia ne taip. Labai didelis netikėtumas buvo. Rodos, ramiai dirbu ir gyvenu, viešai nesireiškiu, o čia... Lengvas šokas buvo. Vaikai labai džiaugėsi mero man parodytu dėmesiu, sūnus ir mano mama net atėjo kartu į renginį palaikyti“, – pasakojo budrikiškė.